Savivaldybė net penkis kartus skelbė konkursą dėl sovietmečio stabų restauravimo, tačiau norinčiųjų neatsirado. Kodėl restauratoriai bijo imtis šio projekto?
Keturios skulptūrų grupės, vaizduojančios kareivius, darbininkus, valstiečius ir studentus, ant Vilniaus Žaliojo tilto stūksojo ir rūdijo net 63 metus.
Žaliojo tilto skulptūros yra pagamintos iš ketaus. Tai geležies ir anglies lydinys. Jis priskiriamas juodiesiems metalams, o liesdamasis su oru lengvai oksiduojasi – rūdija.
Skulptūras suėdė lietus, sniegas ir druskos
Vilniuje įsikūrusio Prano Gudyno restauravimo centro vadovė ir ekspertė Jūratė Senvaitienė teigė, kad per tiek metų skulptūrų būklė turėtų būti katastrofiška. Ir tai normalu, nes nuo 1952 metų jos niekada nebuvo rimtai restauruotos. Tik šiek tiek pavalytos ir sutvirtintos.
„Gyvename tokioje klimato zonoje, kur lyja, sninga ir išberiama daug druskos. Dar vienas svarbus dalykas, skulptūros stovi virš vandens“, – skulptūros niokotojus vardijo pašnekovė.
Moteris pabrėžė, kad tik atlikus išsamius būklės tyrimus viskas būtų daug aiškiau. Dabar galima prognozuoti, kad skulptūros yra kiaurai surūdijusios. „Visas metalas rūdija, o geležies lydiniai rūdija nepaprastai sparčiai“, – pabrėžė restauratorė.
Litavimo ar virinimo siūlės yra pasenusios. Pats metalas, greičiausiai, jau yra persikristalizavęs.
Restauravimas nepaprastai sudėtingas
P. Gudyno restauravimo centro vadovė aiškino, jei rudenį sostinės valdžia nuspręstų vis dėlto restauruoti sovietmetį menančias skulptūras, tai restauratoriams būtų didžiulis išbandymas.
„Tiems, kurie restauruoja tokius didelius, po kelias tonas sveriančius, ir kelių metrų aukščio esančius objektus, tai čia nepaprastai sudėtingas darbas. Niekas, imdamasis restauruoti nežinos, kiek tai gali tęstis. Gali užtrukti net kelis metus“, – pasakojo J.Senvaitienė.
Pasak moters, skulptūros yra apipintos visokiomis kalbomis ir legendomis, todėl restauratorius bus spaudžiamas visuomenės. „Nuolat būtų pateikiami klausimai: „Tai kada gi tu pabaigsi? Ką dabar darai? Kodėl taip ilgai?“, – žvelgė į ateitį restauratorė.
Jei skulptūros vėl turėtų atsirasti ant Žaliojo tilto, tai problema būtų dar sudėtingesnė. „Metalas per laiką sensta. Nieko nėra amžino ir juolab geležies lydinių“, – sakė pašnekovė.
Muziejuje gyventų ilgiau
Restauruojant reikėtų pagalvoti apie karkasą. Reikėtų sukurti skulptūrų restauravimo konsepciją ir sudėlioti visą eigą.
Pasak J.Senvaitienės, restauratorius nėra stebukladarys. Surūdijusio metalo jis negali pakeisti tvirtu nauju metalu. Restauravimas – tai nėra daikto atnaujinimas. Medžiaga nebegali būti tokia tvirta kaip anksčiau ir stovėti amžinai.
Nusprendus skulptūras palikti muziejinėje aplinkoje, jų gyvenimas prailgėtų. Atsidūrusios lauko aplinkoje, jos ilgai negyvuos.
Kultūros paveldo departamentas davė leidimą savivaldybei laikinai nukelti Žaliojo tilto skulptūras, kad jas būtų galima restauruoti, tačiau jos nėra išbrauktos iš Kultūros vertybių registro.
Tik jeigu jos būtų išbrauktos, galima būtų skulptūrų ant tilto negrąžinti. Sostinės valdžia ketina rudenį apsispręsti, ar skulptūros bus restauruojamos, ar liks Kultūros vertybių registre.
