Nejaugi viskas susiveda tik į vieną nevykusį žodį apie nevykėlius, užmirštant faktą, kad ministras kalbėjo labai ryžtingai ir apie reikalo esmę, tokiu būdu užkardindamas kelią vėsaitiško tipo nesąmonių tiražavimui.
Galimas daiktas, ministras kaip tik pasirinko labai akcentuotus ir sustiprintos intonacijos žodžius dėl tokios dirbtinai primestos diskusijos konteksto.
Būkite „biedni“, bet teisingi ir norite ar nenorite, privalėsite pripažinti, kad jūsų rūstybę užsitraukęs ministras nedraudžia tapti Lietuvos kariuomenės savanoriu pašaukimo dar neatradusiam, darbinėje veikloje nepasižymėjusiam, profesijos neįgijusiam ar esamu metu darbo neturinčiam jaunuoliui.
Jeigu mums svarbiau bus ne atskiras žodis, bet esmė, tada lengvai pastebėsime, kad yra kaip tik priešingai – krašto apsaugos ministras su dideliu džiaugsmu praneša, kad įdarbinusiems atitarnavusius kariuomenėje jaunuolius darbdaviams bus mokamos kompensacijos, nuoširdžiai dėkoja rektoriams, kurie sutiko pridėti pusę balo, stojantiems į universitetą po karinės tarnybos vaikinams ir merginoms.
Drauge gerbiamas J.Olekas gerai supranta, kad bedarbių šaukimą į karinę tarnybą pavertus sisteminiu reikalu, visų pirma darbo biržų veiklos sfera mažinant bedarbystę (tokiu būdu tarsi bandant pavyti du zuikius, bėgančius skirtingomis kryptimis), iš Lietuvos kariuomenės formavimo liktų tik apgailėtina karikatūra.
Taigi išties yra gerbtinas toks ministro supratingumas, tačiau ne mažiau gerbtinas yra jo politinių oponentų išmintingas susilaikymas, nepasinaudojus gera proga dabar nusprendus patylėti, kai visi, kas netingi puolė keikti, gerai suprantant, kad yra tokių svarbių mūsų kraštui dalykų, kurių negalima išmainyti į politinės prostitucijos nešamus dividendus ir norą papozuoti užsidėjus teisuolio kaukę.
Tiesą sakant, šis ponas su varlyte po kaklu man yra mažai simpatingas žmogus, labiau simpatiški ir mieli atrodo tie įgudę rašeivos, kurie sugeba vykusiai pasišaipyti iš pasikėlusių į puikybę ponų, tačiau, kaip atrodo, visiems tikrai susirūpinusiems krašto gynybos gyvybingumu žmonėms turėtų būti akivaizdu, kad šįkart J.Olekui galima papriekaištauti nebent tik dėl to, kad pasakė daugiau tiesos, nei, tarkime, leidžia politinės kalbėsenos etiketas ir pataikūniška maniera.
Tačiau dėl to kažin ar vertėjo užsiputoti broliams teisuoliams, draskant marškinius ant krūtinės.
Vasaros atostogas praleidžiu atokiame kaime, taigi galiu kažką papasakoti apie tai, ko nežino atitrūkę nuo žemės ir skraidantys padebesiais mano tėvynainiai.
Čia sutinku visokių žmonių, o tarp masės prasigėrusių ar net degradavusių jaunuolių labai ryškiai išsiskiria, tarsi būtų kitos kastos atstovai, keli jauni žmonės, tarnavę Lietuvos kariuomenėje pagal ankstesnį prievolės įstatymą, dabar su pasididžiavimu prisimenantys savo tarnybos laikus prieš gerą dešimtmetį.
Pasakysiu taip: tai tipažas išdidintų kontrastų kaimo fone, akivaizdžiai iliustruojantis faktą, kad į nepriklausomos Lietuvos kariuomenę niekados nebuvo kviečiami silpnapročiai ir paliegėliai, – tikėkimės tokia praktika išliks ir toliau.
Dar daugiau,kalbu apie jau sukūrusius savo namus prieštarų draskomame kaime žmones, kurie čia visų pirma be didelės pompos, taigi truputėlį kitaip nei visokie viršaičiai, atstovauja valstybės idėjai ir, kas ypač pradžiugina, išpažįsta kažką panašaus į garbės kodeksą gyvenimo vingiuose.
Kita vertus, jeigu užsiminėme apie garbės kodeksą, neįmanoma apeiti luominės sąmonės faktoriaus mūsų laikais temos ar potemės.
Tačiau teisėtai klausiate – ar yra kokia nors prasmė kalbėti apie tokį anachronistinį likutį kaip luominė sąmonė modernioje visuomenėje su įtvirtinta visų žmonių lygybe prie įstatymą?
Iš tiesų, visų žmonių lygybė prieš įstatymą sunaikina luomus kaip teisinę kategoriją, tačiau, kaip atrodo, būtent luominė sąmonė išlieka pačiu tvirčiausiu atsparos tašku nesuvaidintų vertybių puoselėjimui.
Kyla pagunda pasakyti net taip, kad be tokio atsparos taško vadinamosios vertybės yra tik pozų teatras, triukšmingas maivymasis ir tuščiaviduris moralizavimas anapus luominės sąmonės tyloje subrendusios turiningosios moralės.
Be visa ko kito, kariuomenė ir Bažnyčia visais laikais buvo svarbiausieji liftai, leidę žmogui pakilti iš vieno luomo į kitą, persiimant aukštesniojo luomo vertybėmis.
Kaip čia dabar pabaigai neprisiminti anos nepriklausomos Lietuvos vieno iš kariuomenės kūrėjų legendinių žodžių: be karą makslą ir religijos žmogus kiaula yr.
