Atvykus į aikštelę pasitiko plačiai atidarytas ir iškeltas užkardas. Aikštelėje šeimininkavo sunkvežimiai, bet ne apsaugos darbuotojai.
Prie milžiniškos žvyro krūvos pastatytame krautuve akis lengvai galėjo pastebėti paguldytą statybininkų skulptūrą.
Šalia juoda statybininkų plėvele apsukta ir pastatyta riogsojo raudonosios armijos kariškių skulptūra.
Niekas nesaugojo
Per pusvalandį, kol žurnalistai vaikščiojo ir fotografavo, niekas iš apsaugos darbuotojų nesusidomėjo „svečių“ atvykimu.
Pirmame pastato aukšte televizorių bežiūrintis elektrikas skėsčiojo rankomis paklaustas apie apsaugą ir siūlė ieškoti antrame administracinio pastato aukšte.
Ten pavyko sutikti prie kompiuterio įsistebeilijusį, kaip pats sakė, avarinės tarnybos darbuotoją.
„Mes esame avarinė tarnyba, ne apsauga. Mes nuolat budime – visą parą. Yra kameros ir prižiūrime teritoriją, kad niekas neužeitų“, – nustebęs, tačiau aiškiai nepatenkintas rėžė jaunas vyriškis.
Paklaustas, kodėl niekas neprižiūri aikštelės, jis piktai ir isteriškai pradėjo kartoti: „Sekretoriatas bus rytoj, skambinkit jiems“.
Išeinant ir uždarant duris, dar sugalvojo paklausti: „O kas jus čia įleido?“. Ir piktai „išprašė“ lauk.
Skulptūrų nesugadino
Aplink skulptūras sukiojosi pusamžis krautuvo vairuotojas. Linksmai nusiteikęs vyriškis aiškino, kad laukia, kol kranas atvažiuos iškelti skulptūrų. Vyras teigė, kad aplinkui nieko nematė, aikštelėje tik jis.
„Betono demontavimo technikos“ darbininkas pirštu rodė surūdijusius skulptūrų įtrūkimus ir stebėjosi, kaip jos anksčiau niekam neužkrito ant galvos.
Jis aiškino, kad ilgiausiai truko pasiruošimas skulptūrų pakėlimui. Reikėjo pritvirtinti rėmus ir daug kitų darbų.
Darbininkas užtikrino, kad atgabenant niekas nenukrito ir nesulūžo. Vyras juokavo: „Rankos, kojos, ausys – viskas vietoje“.