Šioje diskusijoje buvo visko. Akademinių pašnekesių apie tai, kas yra tikrasis menas. Baksnojimų į netoliese besimaivantį vamzdį. Gręžiojimosi per petį atgal: o ką pamanys Rytų kaimynas. Užstalės filosofijų, jog tai vis dėlto mūsų istorija ir kam ją perrašinėti. Ir, aišku, gąsdinimų baisia miestiečių reakcija.
Ir ką? Ir nieko. Nei dantų griežimo, nei raudų kandžiojant alkūnes. Keli etatiniai pasiskeryčiojimai internetuose, keli iš medžio iškritusių turistų pavapėjimai, keli drąsos bambaliuose besisemiančių liumpenų grasinimai riaušėmis.
O „balvonai“ keliauja ten, kur jiems ir priklauso, – į šiukšlyną. Niekada jie nebuvo nei menas, nei paveldas. Kaip niekada literatūra nebuvo „Kalvio Ignoto teisybė“, folkloru žaidimas „Mūs kolūkio pirmininkas“, o muzika kokia nors dainuojamoji poezija „Fašistai nužudė Viktorą Charą“.
Yra tik du žodžiai įvardyti žanrą, kuriam priklauso šitie įstabūs kultūros paminklai, ir abu jie nėra lietuviški. Tai „chaltūra“ ir „zakazūcha“.
Nukeltuosius „balvonus“ menine prasme galima palyginti nebent su vadinamaisiais tagais, kuriais terlioja sienas niekados nesubręsiantys chuliganai. Tik jiems už tai nieko nemoka, nes dergtis jiems malonu ir už ačiū.
Tuo metu sovietinis režimas norėjo save „užtaginti“ Vilniuje monumentaliau, tai ir metalo nepagailėjo kelių tonų, ir premijas autoriams atseikėjo negailėdamas. Bet „chaltūra“ ir bus „chaltūra“, nesvarbu, koks jos svoris ar piniginis įvertinimas. Kadangi niekuo kitu ji, pagaminta pagal iš aukščiau nuleistus griežtus ideologinius reikalavimus, ir negali būti.
Nebuvo „balvonai“ ir joks paveldas. Ypač linksmino raginimas juos palikti kaip akis badantį blogų laikų priminimą.
Nežinau, koks turėtum būti išsiblaškėlis, kad okupaciją sugebėtum prisiminti tik važiuodamas per Žaliąjį tiltą, netyčia metęs žvilgsnį aukštyn ir tik tada trinktelėjęs sau delnu per kaktą: tikrai, taigi Lietuva kažkada irgi buvo sovietinė. Jei ir yra tokių institucionalizuoto Alzheimerio aukų, jiems ir skulptūrinės kompozicijos nepadės.
O mes tą sovietinį paveldą jaučiame ir be vizualinės simbolikos. Pažvelkime į veidrodį kiekvieną kartą, kai meluojame, kai būname dviveidžiai, kai norime būti kraštiniai, kai dusinti blatų ir deficitų net per 25 metus nesugebame atsivalgyti materialinių gėrybių, kai skundžiame ir kandame iš pasalų. Viskas, ko išmokė pusę amžiaus metodiškai prievartaujamas mąstymas ir jausmai.
Pažvelkime į veidrodį ir pamatysime tą paveldą. Ir jo mes niekur nenukelsime ir neišvešime už 38 tūkstančius eurų. Už jį jau mokėjome, mokame ir mokėsime daug daugiau.
O kol kas džiaukimės tuo, kad bent išmokome su „balvonais“ susitvarkyti civilizuotai. Ryškiais apsauginiais šalmais ir liemenėmis vilkintys meistrai, atsargiai ir tiksliai veikiantys mechanizmai, linksmos šypsenos fotografuojant save dingstančios „chaltūros“ fone.
Simptomiška, tačiau „balvonai“ išvežami dėl to, kad jie tiesiog patys sugriuvo. Ar būtų netrukus sugriuvę. Kaip ir pati juos sukūrusi sistema. Konstrukcijos rūdijo, ideologiniai monolitai aižėjo, ir tai, kas turėjo stoti ir stovėti amžiais, tepratempė kelis dešimtmečius.
Vienintelis skirtumas, kad „balvonai“ už sistemą pabuvo 25 metus ilgiau. Ir griūdami nespėjo nieko sužaloti. O sistema dar ilgai žalos protus ir jausmus.
Galbūt todėl geriausias sumanymas buvo vietoj atseit taikos sargyboje stovinčių svetimų kareivių pastatyti paprasčiausią vazoną su paprasčiausiomis gėlėmis. Pro jas prabėgsiantis paauglys, kuris vogčia nutrauks vieną žiedą savo pirmajam pasimatymui, bus šimtą kartą geresnis paminklas paliudyti besikeičiantį laiką. Jame, dėkui Dieve, nebereikia „chaltūriškai“ aukštinti mitologizuotų stabų, jam užtenka paprasto normalumo.
