Savaime suprantama. Juk ne tam šitaip ilgai kovota, kad pagaliau išgrūdus okupantų stabus jų vietoje pelargonijas augintume. Kitaip pasikartos Lukiškių aikštės istorija, kai nukėlus proletariato vadą tik po 25 metų vėliavos kotą jo vietoje įbesti pavyko.
Tegu Žaliojo tilto kampuose kas nors stovi. Pirmasis siūlymas – keturi signatarai, Vilniuje kadaise gyvenę M.Biržiška, J.Vileišis, P.Klimas ir S.Kairys. Juos vietoj Raudonosios armijos kareivių, kolūkiečių, darbininkų ir studentų norėtų matyti patriotinio jaunimo sambūris. Tai esą padėtų Lietuvą išvaduoti nuo ją kamuojančios politinių paminklų baimės.
Sumanymas tautai patiko. Internete pasipylė vienas už kitą išradingesni pasiūlymai. Jeigu miesto valdžia nuspręstų užpildyti tuštumą, turės iš ko rinktis.
Istorijos mėgėjas siūlo tokį ketvertą: šv.Brunonas (proga pagaliau įamžinti lietuvių pagonių nugnybtą garsųjį vienuolį), kultūros nešėja karalienė Bona Sforza, gražioji Barbora Radvilaitė, literatūros pradininkas K.Donelaitis.
O štai nuo politinių paminklų baimės išsivadavusio piliečio balsas su užuomina į neseniai gyvavusią keturių partijų koaliciją: A.Butkevičius, R.Paksas, V.Uspaskichas ir V.Tomaševskis.
Racionalaus kito gyventojo trigrašis: „Statykime statulas su nusukamomis galvomis. Valdžia ir politika pasikeitė – senas nusukai, naujas pritaisei.“
Trinktelėjo idėją ir kažkoks žaliavalgis: „Tiltas Žaliasis, todėl siūlau pastatyti agurką, agrastą, arbūzą ir saliero kotą.“
Manote, čia juokai? Nieko panašaus, kitur – panašios bėdos. Egiptiečiai, pavyzdžiui, ketina versti negražią deivę Nefertitę. O štai JAV aistras kelia sprendimas iš Kapitolijaus rūmų metamą prieštaringo dvasininko statulą pakeisti homoseksualios astronautės skulptūra.
