Visos tos lėšos atkeliaus į valstybės iždą per mokesčius – visų mūsų mokesčius. Nežinau kaip kiti, betir aš, ir nemažas mano draugų bei bendraminčių ratas dėl tų pinigų skyrimo gynybai nesigailės. Jeigu...
Lietuvoje egzistuoja nemaža verslininkų grupė, vienos įmonių grupės pagrindu susibūrusi į organizaciją. Šios organizacijos pavadinime yra žodžiai „saugumas“, „gynyba“. Kai kurie tų įmonių žmonės praeityje tarnavo kariuomenėje arba vykdė jos užsakymus.
Taigi, remdamiesi vien tuo, kad jie, kaip savo verslo kryptį pasirinko „saugumą“ ir „gynybą“, šie verslininkai mano, jog turi išskirtinę teisę žinoti daugiau apie planuojamus pirkinius, ir, žinoma, juose dalyvauti.
Šių verslininkų pokalbiuose su valstybės pareigūnais dažnai minimi žodžiai „būtina nauda Lietuvai“, „grąžinimas į ekonomiką“, „offsetas“ (tai toks kompensavimo mechanizmas, kai ginklus ar kitokias prekes perkanti valstybė įpareigoja, kad parduodanti įmonė ar jos valstybė investuotų atgal į perkančios šalies ekonomiką).
„Offsetas“ – slidus reikalas. Nemažai valstybės pareigūnų, tarpininkų, verslininkų įvairiose šalyse pateko už grotų ar susigriovė reputaciją, nes įsivėlė į neskaidrius „offsetus“. Pagundų daug. Viena slidžiausių vietų – kai nesąžiningi verslininkai ar tarpininkai bando „offsetą“ nukreipti į konkrečias įmones. Jei nepavyksta ir suveikia demokratinės visuomenės mechanizmai, žlunga ir sandoriai, ir karjeros, ir reputacijos.
Europos Sąjunga jau seniai diagnozavo, kad nori nenori, bet „offsetai“ dažniausiai susiję su kliūtimis sąžiningai konkurencijai, korupcija ir kitomis negerovėmis. Prieš kelerius metus buvo priimta direktyva, uždraudžianti taikyti „offsetus“ ES šalių ekonomikoje.
Su vienintele išimtimi – kai sandoriai susiję su nacionalinio saugumo prioritetais. Ši išimtis, tiksliau, spraga, tokia didelė ir plati, kad didesnę gynybos industriją ar pirkinius turinčios šalys vargais negalais tvarkosi su neskaidrumo ir korupcijos grėsmėmis.
Lenkija, praeityje patyrusi įvairių prieštaringi gynybos sandorių, jau pernai ėmėsi šios direktyvos išimties, galinčios lengvai virsti „juodąja skyle“, reglamentavimo. Pernai lapkritį įsigaliojo Nacionalinis „offseto“ įstatymas (vertimas netikslus, bet esmė ta pati), griežtai reglamentuojanti „offsetus“. Svarbiausia jo dalis numato, jog kompensavimo už didelius gynybos pirkinius būdais rūpinasi ne Gynybos ministerija, bet Ekonomikos ministerija.
Kitaip tariant, didelius ginkluotės kiekius Lenkijai parduodančios kitų šalių privačios arba valstybinės įmonės investuoja ne į su gynyba susijusias įmones, bet plačiąja prasme į ekonomiką. Perki tankus, ir gauni investicijas į jogurtų, batų ar kitą gamybą.
Tokiu būdu sukuriamos su konkrečiu sandoriu susijusios, bet pirkėjų, pardavėjų, tarpininkų nekontroliuojamos darbo vietos, mokesčiai ir t.t. Tai visiškai civilizuotas ir gana skaidrus būdas, jei valstybė yra demokratiška, galioja viešųjų pirkimų taisyklės ir jų kontrolė. Tuo tarpu su gynyba susiję sandoriai visuomet apsupti paslapties, informacijos ribojimų ir pan.
Lietuvoje „offsetai“, tiksliau, atitinkamos ES direktyvos išimtis – niekaip nereglamentuota. Todėl gynybos verslininkai mano, kad jie iš to gali uždirbti. Nėra jokių teisinių mechanizmų, užtikrinančių, kad, pavyzdžiui, jei Vyriausybė iškeltų ginklų pardavėjui sąlygą pateikti „offsetą“, jis būtų nukreiptas į Lietuvos ekonomiką plačiąja prasme, o ne į konkrečią įmonę ar jų grupę.
Beje, „offsetas“ – dalykas apgaulingas. Joks, kartoju joks ginkluotės gamintojas – Europoje, Azijoje ar Amerikoje – neparduos naujos produkcijos be pelno. Niekas neprivers jo tai padaryti, jokios politinės sąlygos ir spaudimas. Tokia suma, kokios ginkluos perkančioji šalis užsiprašo kaip „offsetą“, pridedama prie pirkinio kainos. Netikėkite, jei kas nors sakys priešingai. Vienu žodžiu, už „offsetą“ sumoka ginklus perkančios valstybės mokesčių mokėtojai.
Kodėl tuomet reikalaujama „offsetų“? Žiūrima į ilgalaikę perspektyvą, keliant sąlygą, kad parduodančios šalies investicija nebus trumpalaikė, o lems kokios nors ekonomikos šakos raidą ir augimą, socialinės gerovės didinimą. To pasiekti įmanoma vėlgi tik skaidriomis sąlygomis, nedalyvaujant „juodoms ir plaukuotoms rankoms“. Be to, „offsetai“ būna naudingi, plėtojant dviejų šalių ekonominius ir prekybinius santykius.
Neabejoju, kad artimiausiu metu viešojoje erdvėje apie gynybinius „offsetus“ bus dažnai kalbama. Todėl kiekvienas iš mūsų, kam rūpi, ar gynybos biudžetas bus panaudotas veiksmingai ir skaidriai, ar Lietuvos kariai turės geriausius ginklus ir priemones krašto gynybai, privalo atsakyti sau į klausimus:
Ar aš pritariu tam, kad mokėsiu už ginklus brangiau nei jie kainuoja?
Ar esu įsitikinęs, kad jei teks mokėti brangiau, tai atneš naudos ne tik gynybai, bet ir mano šalies ekonomikai?
Ar aš neturėčiau savo Seimo nario ar kokio valstybės pareigūno spausti, kad visos dviprasmiškos išimtys būtų deramai reglamentuotos įstatymu ir prižiūrimos?
