Atrodo, kad valdžia neketina pamiršti šių tradicijų. Šį kartą atėjus vasarai ji parengė 5 žingsnių programą. Taigi gelbėtojai ketina žengti 5 žingsnius į taboro gilumą.
Įžengę nieko nauja jie ten nepamatys. Ta pati kvaišalų prekyvietė, lūšnos, purvas, narkomanai. Ir bent keli negyvėliai, kiekvieną mėnesį randami taboro prieigose.
Tad programos kūrėjai, suprantama, deklaruoja kovosiantys su mirtį sėjančiais narkotikais. Tik kažkaip neįtikinamai skamba siūlymas mažinti kvaišalų pasiūlą.
Naujo opuso kūrėjai nutarė, kad tegu tai būna užduotis policijai, nes jie nelabai nusimano, kaip mažinti narkotikų pasiūlą. O kvaišalų prekeivius būtina įtraukti į socialinės integracijos ir užimtumo programas.
Pamiršę narkotikų prekybą čigonai pakeistų gyvenimo būdą, užsiimtų ne nusikalstama veikla, nieko neveikimu, o kurtų socialinį verslą. Pavyzdžiui, tabore būtų galima įrengti automobilių remonto dirbtuves ar ką nors panašaus.
Nereikia šypsotis – čigonai remontuoja automobilius, atnaujina transporto priemones taip, kad klientų vis daugėja. Tuo įsitikinę taboro gelbėtojai, savivaldybėje atnaujinantys Narkotikų kontrolės komisiją.
Žodis „komisija“ vėl kelia šypseną? Bet šįkart gal bus kitaip? Kaip dainoje, pabandom iš naujo.
Nuoseklus darbas truks ne pusmetį, čigonai bus integruojami vienas po kito, šeimomis. Tad taboras natūraliai mažės. Naujoji Vilniaus valdžia neketina tęsti buvusiųjų politikos griauti taborą ir iškeldinti jo gyventojus. Tad atrodo, kad bus šiokių tokių pasikeitimų: artimiausią žiemą ekskavatoriai nebevers lūšnų.
Utopinių projektų, tokių kaip čigonų iškeldinimas sukuriant etnografinį kaimą, taboro gelbėtojai ketina atsisakyti. Jie tikino, kad kompleksiškai taikydami minėtas priemones per keletą metų sumažins tiek taboro dydį, tiek jo žalą visuomenei.
Patys čigonai, išgirdę, kad taboras nebus griaunamas, nesupeikė 5 žingsnių programos. Gali būti ir 10 žingsnių, svarbiausias jų reikalavimas lieka toks pat: „Duokite pinigų, o mes jau patys susitvarkysime.“
Dar čigonams reikia duoti darbo, sutvarkyti gatves, įrengti dušą. Be to, dar reikia koncertų, renginių, susibūrimų. Toks yra jų integracijos į visuomenę supratimas. Atrodo, kad svarbiausias žodis šiame procese yra „duoti“.
Taboro gelbėtojai tvirtina, kad išspręsti problemas galima tik glaudžiau bendradarbiaujant įvairioms institucijoms. Siūlymai suglausti pečius, kalbos apie kompleksines priemones skamba jau keletą metų.
Nebegirdėti tik apie informacinius lankstinukus, kuriuos reikėtų platinti tarp taboro gyventojų.
Tačiau programų prikurta sočiai. Greitai jų bus tiek, kiek yra taboro gyventojų. Taigi užteks kiekvienam po vieną.
„Sostinė“
