Atrodo, kad valdžia neketina pamiršti šių tradicijų. Šį kartą atėjus
vasarai ji parengė 5 žingsnių programą. Taigi gelbėtojai ketina žengti
5 žingsnius į taboro gilumą.
Įžengę nieko nauja jie ten nepamatys. Ta pati kvaišalų prekyvietė,
lūšnos, purvas, narkomanai. Ir bent keli negyvėliai, kiekvieną mėnesį
randami taboro prieigose.
Tad programos kūrėjai, suprantama, deklaruoja kovosiantys su mirtį
sėjančiais narkotikais. Tik kažkaip neįtikinamai skamba siūlymas
mažinti kvaišalų pasiūlą.
Naujo opuso kūrėjai nutarė, kad tegu tai būna užduotis policijai, nes
jie nelabai nusimano, kaip mažinti narkotikų pasiūlą. O kvaišalų
prekeivius būtina įtraukti į socialinės integracijos ir užimtumo
programas.
Pamiršę narkotikų prekybą čigonai pakeistų gyvenimo būdą, užsiimtų ne
nusikalstama veikla, nieko neveikimu, o kurtų socialinį verslą.
Pavyzdžiui, tabore būtų galima įrengti automobilių remonto dirbtuves ar
ką nors panašaus.
Nereikia šypsotis – čigonai remontuoja automobilius, atnaujina
transporto priemones taip, kad klientų vis daugėja. Tuo įsitikinę
taboro gelbėtojai, savivaldybėje atnaujinantys Narkotikų kontrolės
komisiją.
Žodis „komisija“ vėl kelia šypseną? Bet šįkart gal bus kitaip? Kaip
dainoje, pabandom iš naujo.
Nuoseklus darbas truks ne pusmetį, čigonai bus integruojami vienas po
kito, šeimomis. Tad taboras natūraliai mažės. Naujoji Vilniaus valdžia
neketina tęsti buvusiųjų politikos griauti taborą ir iškeldinti jo
gyventojus. Tad atrodo, kad bus šiokių tokių pasikeitimų: artimiausią
žiemą ekskavatoriai nebevers lūšnų.
Utopinių projektų, tokių kaip čigonų iškeldinimas sukuriant etnografinį
kaimą, taboro gelbėtojai ketina atsisakyti. Jie tikino, kad
kompleksiškai taikydami minėtas priemones per keletą metų sumažins tiek
taboro dydį, tiek jo žalą visuomenei.
Patys čigonai, išgirdę, kad taboras nebus griaunamas, nesupeikė 5
žingsnių programos. Gali būti ir 10 žingsnių, svarbiausias jų
reikalavimas lieka toks pat: „Duokite pinigų, o mes jau patys
susitvarkysime.“
Dar čigonams reikia duoti darbo, sutvarkyti gatves, įrengti dušą. Be
to, dar reikia koncertų, renginių, susibūrimų. Toks yra jų integracijos
į visuomenę supratimas. Atrodo, kad svarbiausias žodis šiame procese
yra „duoti“.
Taboro gelbėtojai tvirtina, kad išspręsti problemas galima tik glaudžiau
bendradarbiaujant įvairioms institucijoms. Siūlymai suglausti pečius,
kalbos apie kompleksines priemones skamba jau keletą metų.
Nebegirdėti tik apie informacinius lankstinukus, kuriuos reikėtų
platinti tarp taboro gyventojų.
Tačiau programų prikurta sočiai. Greitai jų bus tiek, kiek yra taboro
gyventojų. Taigi užteks kiekvienam po vieną.
„Sostinė“