Iškristi iš vyšnios, o po to karštligiškai graibytis, kur ranka, kur koja, nors seniai buvo aišku, kad viskas tuo pasibaigs, mūsų valstybei ne pirmiena.
Taip atsitiko ir šiomis dienomis, kai viešojoje erdvėje rimtai įsisiūbavo skandalas dėl užsienio uostuose įšalusių visų penkių „Lietuvos jūrų laivininkystės“ (LJL) laivų.
Senegale, Portugalijoje, Italijoje, JAV ir Lenkijoje dėl bendrovės skolų įstrigusiuose laivuose įkalintų jūreivių pagalbos šauksmai sklido jau nuo gegužės. Tačiau, kaip tvirtina kai kurie iš šaukusiųjų, jokia Lietuvos institucija nepajudino nė piršto.
Visi sujudo tik po to, kai jūreivių padėtis pasiekė absurdo ir humanitarinės katastrofos ribą, triukšmo lygis žiniasklaidoje šoktelėjo iki kritinės ribos, o įkandin to trepsėti kojomis ėmė aukščiausi politikai.
Kaip dažniausiai tokiais atvejais būna, viena pirmųjų atsibudo prezidentė D.Grybauskaitė. Ji sutrypė susisiekimo ministrą R.Sinkevičių, kurio vadovaujama ministerija valdo kontrolinį LJL paketą.
Į Susisiekimo ministeriją pirštais baksnojo ir Seimo pirmininkė L.Graužinienė.
Tiesa, ministrą taršančios moterys kažkaip pamiršo, jog jis jau seniai skambina pavojaus varpais dėl sudėtingos situacijos LJL, taip pat ne kartą bandė suminkštinti SEB banko vadovų širdį, kad šie nepultų lyg išbadėję žvėrys žlugdyti valstybinės įmonės.
Pajutęs kaistančią politinę atmosferą premjeras A.Butkevičius grįžo iš atostogų viena diena anksčiau ir surengė specialų Vyriausybės posėdį.
Telieka užjausti premjerą, kurį gal koks nors užkeikimas persekioja – pernai dėl Rusijos ekonominio karo jis turėjo sutrumpinti teisėtą poilsį net dviem dienomis, o šįkart – viena.
Bet labiausiai reikėjo užjausti LJL, kuriai R.Sinkevičius pasiūlė tiktai vieną sprendimą – bankrotą.
Atrodė, kad tuo viskas ir baigsis – bendrovė bus oficialiai peržegnota, pinigus, kuriuos dar iš kur nors jai pavyks sukrapštyti, susišluos pagrindinis kreditorius SEB bankas, o valstybė ir jūrininkai liks rymoti prie suskilusios geldos.
Tačiau vakar viskas apsivertė – bankrotas atidėtas, SEB bankas staiga atsitraukė ir pažadėjo suteikti naują paskolą, kurią garantuos „Lietuvos geležinkeliai“, o vis labiau į dugną grimztančią LJL dabar turės gelbėti naujas valstybės transporto įmonių holdingas.
Vis dėlto liko pagrindinis klausimas, kuris išryškina šios istorijos absurdiškumą: kur visi dabar garsiai šaukiantys politikai buvo pastaruosius dešimt metų? Ne tik dabartinė valdžia, bet ir prieš ją valdę dešinieji, ir pati prezidentė.
Juk LJL gelda kirvio greičiu į dugną grimzdo seniai. Sunkmetis, privertęs išparduoti dalį laivų, tik pagreitino mirtį. O to buvo galima tikėtis daugiau kaip prieš dešimtmetį, kai buvo entuziastingai užsinerta bendrovę marinusi paskolų kilpa.
Praėjusią kadenciją Susisiekimo ministeriją valdę liberalai mėgino bendrovę privatizuoti, o R.Sinkevičius šį pavasarį bandė įkalbinti Vyriausybę palaiminti naują paskolą „Lietuvos jūrų laivininkystei“. Abu veiksmai buvo nesėkmingi.
Todėl valdžios viršūnės (išskyrus nebent savo dramblio kaulo bokšto aukštybe galinčią pasiskųsti prezidentę) negalėtų teisintis nemačiusios ar nežinojusios, kas vyksta su penkiais grimztančiais valstybiniais laivais.
Ko norėti, juk panašius absurdo teatro spektaklius stebime ne pirmą kartą. Ir, ko gero, tikrai ne paskutinį.
