Kadangi meras R.Šimašius dar neseniai buvo teisingumo ministras, o drauge ir apdairus pilietis, sugalvojo lietuviškai gudrų paaiškinimą, kaip bent laikinai išvengti ne sovietų valdžios, bet mūsų pačių susikurtų juridinių pinklių, – skulptūras reikia restauruoti. Ir nenueidamas nuo kasos papildė – tam pinigų nėra.
Visi supratingai šypsosi. Net tie, kurie siūlosi restauruoti už dyką. Prisimenu vieną sovietinio simbolio restauravimo istoriją.
Poetui ir filosofui pagal specialybę chemikui M.Tomoniui buvo pavesti Kryžkalnio monumento atnaujinimo darbai. Jis atsisakė ir parašė laišką Komunistų partijos CK, paaiškindamas, kodėl šį statinį laiko Lietuvos okupacijos įamžinimu.
CK laišką perdavė „restauracijų“ specialistams į KGB. Šie nedelsė, poetą uždarė į psichiatrinę, prišėrė vaistų ir pakišo Pavilnyje po traukiniu.
M.Tomonis net nereikalavo Kryžkalnio skulptūros nuimti, nerinko parašų, tik asmeniškai atsisakė dalyvauti simbolio būklės pagerinimo darbuose. Dabar net slapta pasiryžusių skulptūras „atnaujinti“ M.Tomonio likimas nebelaukia.
Bet ar reikia smerkti tuos, kurie norėjo Žaliojo tilto skulptūras išlaikyti, o gal net sugrąžinti? Šis klausimas tiesiogiai siejasi su kitu: kodėl tik po daugelio metų imtasi konkrečių veiksmų?
Išminčiai bemat atskuba su išganingu žodžiu – mentalitetas. Bet ne aš vienas gerai pamenu, kad per pirmuosius penkerius atkurtos nepriklausomybės metus bet kokia diskusija dėl Žaliojo tilto skulptūrų buvo laikoma provokacija baiminantis KGB diversantų intervencijos.
Nei su nostalgija, nei su mentalitetu tai nebuvo susiję. Pagaliau tai tiltas, centrinė miesto arterija. Gal ta baimė per ilgai tęsėsi, bet iš pradžių ji buvo pagrįsta. Ir labai gerai, kad patys nesusikūrėme situacijos statyti tiltą iš naujo.
Vėliau atsirado ir juridinių keblumų, apie kuriuos, tiesą sakant, didelė visuomenės dalis tik dabar sužinojo. Juk ne Maskva tuos teisinius brūzgynus sukūrė. Mes patys.
Savaime suprantama, yra ir antroji medalio pusė. Seniai kirba klausimas: o ką iš tikrųjų tos skulptūros simbolizuoja? Lietuvos okupaciją ar Lietuvos gyventojų kolaboravimą su sovietine valdžia?
Apie okupaciją ir prievartą patogiau kalbėti negu apie savo elgesį sovietmečiu. Mandagiai tariant, ne visi juk buvo Lietuvos partizanai ir disidentai.
Skulptūros atspindi dalį mūsų pačių, gimusių po karo ir šiaip ar taip besivertusių iki Sąjūdžio. Ne dešimtimis juk, o šimtais stojo (ir ne su pistoletu prie smilkinio) į Komunistų partiją, savo noru tapo karininkais sovietų armijoje, vadovavo gamykloms ir mokslo įstaigoms, tobulinosi aukštosiose partinėse mokyklose, miestuose ir kaimuose iš įsitikinimo, o ne iš baimės propagavo socialistinį gamybos būdą ir moralinį komunizmo statytojo kodeksą.
Visa tai skulptūros ir vaizduoja – elitinį kariškių, darbininkų, valstiečių ir studentų būrį. Ir savo akimis gyvenime ne kartą mačiau, kaip noriai į tokį „idealą“ buvo lygiuojamasi.
Šimtus kartų eidamas per Žaliąjį tiltą ne tik nieko apie jas negalvojau, bet jų net nemačiau. O ką jau kalbėti apie tyrinėjimą, kuri figūra ką reiškia. Ir tik eidamas tūkstantį pirmąjį kartą pagalvojau, kad visas šis ansamblis primena aukštosios partinės mokyklos absolventus. Skirtingo amžiaus, skirtingų profesijų, idėjiškai palakuoti.
Jokiu būdu nenoriu kam nors įgelti. Kokiu tikslu sovietinių laikų žmonių dalis tobulinosi partinėse mokyklose? Karjeros ir tik karjeros. Apie panieką okupantams čia negalėjo būti net minties.
Pribloškia archyvuose esantys norinčių studijuoti Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje gausūs sąrašai net tada, kai jau buvo visiškai aišku, kad Lietuva vėl taps nepriklausoma. Ir dabar šios mokyklos auklėtinių, jau nekalbant apie ilgamečius dėstytojus, pilna mūsų valdžioje ir laisvos rinkos liaudies ūkyje.
Tik jų idealas jau ne tas, kas ant tilto buvo pavaizduota. Jų idealas – vadyba. Ir nepasakyčiau, kad ta vadyba bloga. Kas tai žmonių kategorijai yra tilto figūros? Anksčiau – veidrodis, dabar – politinė akcija. Visos akcijos praeina, praeis ir ši.
Šiaip jau su sovietine simbolika Lietuvoje nėra prastai. Galvosūkių „nugriauti – palikti“ nedaug. Praeivių saugumui dar gali grėsti Petras Cvirka. Tačiau Salomėjos Nėries biustelis toks menkas, kad net gaila.
Ilgai priešais Švietimo ir mokslo ministeriją išsilaikė paminklas Liudui Girai, pirmam slaptos lietuviškos tarnybos kūrėjui, talentingam poetui ir nuoširdžiam sovietinės santvarkos sveikintojui.
1940 m. Liudas Gira kur tik galėjo į šuns dienas dėjo smetoninę valdžią. Neatlaikęs klausimo „su kuo tu, menininke?“ paminklas pats pakilo ir kažkur tyliai nuėjo.
Nėra ir labai keblių atvejų. Teko girdėti, kad vienas lietuvis vos neišskrido sovietų kosminiu laivu. Po šio žygio, savaime suprantama, būtų įamžintas savo tėvynėje. Tektų krapštyti pakaušį: lietuvis kosmose – didinga, kita vertus, kieno gamybos aparatu ir su kokia vėliava skrido?
Kokių minčių kyla po skulptūrų vajaus? Vienintelė ir akivaizdžiausia pamoka – nereikia skubėti ko nors įamžinti ar įsiamžinti. Keisis valdžios, kursis komisijos, daug nervų istorijos liudininkams ir giminėms.
Arba reikia kurti tokias skulptūras, kad niekas nesuprastų, kas ten pavaizduota, ir turėti kelis pavadinimų variantus.
