Jie poilsio dieną atvyko į Alytaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namus iš gretimoje gatvėje įsikūrusio Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono.
Mažylius čia tėvai ar seneliai retai aplanko, todėl jie drąsiai pasitiko svečius kaip artimus žmones.
Visi jautėsi smagiai net užkelti ant abiejų šarvuočių visureigių, kur galėjo paliesti kulkosvaidį, apžiūrėti įrangą viduje.
„Kareivi, kas čia, kareivi, kur šalmas, kareivi, pakelk mane“, – čiauškėjo tie, kurie moka kalbėti, o kiti pribėgę paliesdavo svečius arba iš karto pakeldavo rankutes.
Kariai nesupranta lietuviškai, bet jautė, ko iš jų nori 2–4 metų vaikai.
Vijurkas Kajus reikalavo parodyti pirštines, leisti užsidėti akinius, ypač susidomėjo gertuve, net lenktyniavo su kariais.
O Vaivai nerūpėjo jokie daiktai, bet kuo ilgiau pabūti ant rankų – taip ir keliavo iš vieno glėbio pas kitą.
„JAV kariai patys čia norėjo apsilankyti, pabendrauti su vaikais“, – sakė bataliono civilių ir karių bendradarbiavimo specialistas vyresnysis seržantas Romas Albaitis.
Ir svečiams susitikimas dovanojo daug jaudinančių akimirkų.
