Štai kas buvo įvardyta Helsinkio sutartyje kaip esminiai šiuolaikinio pasaulio klausimai: suvereni lygybė ir pagarba suverenitete slypinčioms teisėms; susilaikymas nuo grasinimų ar jėgos naudojimo; valstybinių sienų nepažeidžiamumas; teritorinis valstybių vientisumas; taikus disputų sureguliavimas; nesikišimas į vidaus reikalus; pagarba žmogaus teisėms ir fundamentalioms laisvėms, įskaitant minties, sąžinės, religijos ar tikėjimo laisvę; lygios tautų teisės ir apsisprendimas; valstybių bendradarbiavimas; įsipareigojimų vykdymas tarpusavio pasitikėjimo dvasia ir laikantis pagarbos tarptautinei teisei.
Po Helsinkio sutarties kaip grybai po lietaus dygo žmogaus teisių gynėjų grupės Rusijoje, Ukrainoje, Baltijos šalyse.
Visa tai ne tik išsklaidė mitą apie sovietinės liaudies vienybę ir tikėjimą partija, bet ir leido atmesti sovietinio žmogaus – fanatiško komunizmo ir J.Stalino gynėjo – idėją kaip prietarą.
Po J.Stalino mirties, anot lietuvių išeivijos politologo ir buvusio sovietinio disidento A.Štromo, niekas netikėjo nei komunizmu, nei šviesiu jo rytojumi.
Tylėjo, nes arba bijojo režimo, arba prisitaikė prie jo ir darė karjerą. Visi tapo tyliais režimo disidentais, tik vienus režimas pajėgė kontroliuoti ir nubrėžti raudonas linijas, o kitų ne.
Žmogaus teisių gynėjų grupės pradėjo režimui mirtinai pavojingą procesą – pačią tikriausią jo delegitimaciją ir diskreditaciją tarptautiniu mastu.
Suimami ir tardomi disidentai ir Helsinkio grupių atstovai Sovietų Sąjungoje siuntė signalą pasauliui ir pačiam Kremliui: „Ar ne jūs patys pasirašėte sutartį, įpareigojančią paisyti visų tarptautinių įsipareigojimų? Ar jūs gerbiate juos bent kiek, ar jie tėra tuščias garsas?“
Legendiniai rusų, ukrainiečių, lietuvių ir kitų tautų žmogaus teisių gynėjai ir disidentai tapo nebe parašte, o politine tikrove.
Sovietų Sąjungos politinis elitas puolė į paniką. Prasidėjo brutalus slopinimas, suiminėjimas, tardymas, bauginimas, šmeižto kampanijos, trėmimas į Sibirą (arba į Vakarus – švelniausia tremties versija tikintis, jog sovietiniai inteligentai ten neištvers ir patys pasiprašys atgal), įkalinimas ir uždarinėjimas į psichiatrijos ligonines skelbiant žmogaus teisių gynėjus psichikos ligoniais.
Klasika tapo vadinamoji lėtinė šizofrenija, kurią SSRS psichiatrai, už piktnaudžiavimą psichiatrija vėliau pašalinti iš visų tarptautinių organizacijų, diagnozavo ukrainiečių disidentams generolui P.Hryhorenkai ir S.Gluzmanui, taip pat garsiajam rusų žmogaus teisių gynėjui V.Bukovskiui.
A.Sacharovas, J.Boner, S.Kovaliovas, A.Amalrikas, A.Siniavskis, J.Danielis, L.Aleksejeva, V.Bukovskis Rusijoje, P.Hryhorenka ir S.Gluzmanas Ukrainoje, V.Petkus, N.Sadūnaitė, A.Štromas, T.Venclova, P.Morkus Lietuvoje – visi jie buvo pagimdyti Helsinkio sutarties. Jiems buvo lemta tapti ne krislu akyje ar gyvu priekaištu, o moraliniu ir politiniu egzaminu ar net likimo išmėginimu, kurio režimas nepakėlė.
Kas dabar liko V.Putino Rusijoje prabėgus 40 metų nuo istorinės datos? Perskaitykime visus minėtus Helsinkio sutarties vadinamojo dekalogo punktus: kuris iš dešimties yra Rusijos gerbiamas? Nė vienas. SSRS bent stengėsi laikytis šių punktų. V.Putino režimas šį istorinį dokumentą paprasčiausiai sudraskė į skutus.
Kad ir kaip būtų, Maskva turi nedaug priežasčių švęsti Helsinkio sutarties atmetimą ir jos dvasios išsižadėjimą. Pažeidusi valstybių sienų neliečiamybės bei valstybių teritorinio integralumo principus Rusija atidarė Pandoros skrynią, kurios dovanos jai pačiai bus mirtinai pavojingos. Ji prarado visus savo tarptautinės reputacijos likučius.
Tad jos laukia ne vieni metai, o gal netgi dešimtmečiai sunkių pastangų siekiant atgauti tikėjimą ir pasitikėjimą, kurie atsirado B.Jelcino vadovavimo metais ir kurie šiandien paprasčiausiai mirę.
