Toks skirtingų mechanizmų derinimas, pagal šio įstatymo architektės Vilijos Blinkevičiūtės viziją, turėjo sumažinti bendrą riziką, dalį vartojimo perkelti į senatvę, pensijas padidinti bent 20 proc. bei leisti pasiekti priimtiną kompromisą tarp socialinio solidarumo ir individualių interesų. Taip pat skatintų nacionalinį taupymą, sustiprintų šalies finansų infrastruktūrą, sąlygotų Lietuvos ekonomikos augimą.
Reformos finansavimo našta esą didėtų tik palaipsniui, o vis didesnį Sodros deficitą galima būtų dengti susidarysiančio pertekliaus lėšomis. Ypatingas dėmesys turėtų būti teikiamas visuomenės informavimo kampanijai, kad žmonės galėtų įvertinti pasirinkimo pasekmes.
Be to, nuo 2004 m. neva laukiamas trumpalaikis šalies demografinės situacijos pagerėjimas, tai irgi prisidės prie palankesnio pensijų reformos finansavimo. Pensijų kaupimo įmoka būtų atimama iš valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Atsiradusį lėšų trūkumą Sodros biudžete dengtų valstybės biudžetas.
Visi šie gražūs žodžiai suviliojo per milijoną Lietuvos žmonių, o valdžia jau iš anksto pradėjo trimituoti apie neregėtą Lietuvos žmonių, įsirašiusių į pensijų fondus, laimę. Deja, valdžia kažkodėl nutilo, kai reikėjo patvirtinti, kad pensijų fondai nors kiek įtakoja nacionalinį taupymą, šalies finansų infrastruktūros stiprėjimą, realų Lietuvos ekonomikos augimą. Patvirtinti negalėjo, nes nė vienos paminėtos gėrybės taip ir neatsirado.
Deja, neatsirado ir jokio pensijų padidėjimo. Vidutinių atlyginimų gavėjų, dešimtį metų dalyvavusių pensijų fonduose ir visai nedalyvavusių tuose fonduose žmonių pensijos skiriasi, bet... nedalyvavusiųjų naudai. Kartais sakoma: palaukite ne dešimt, o trisdešimt „narystės“ pensijų fonduose metų, tuomet tikrai aplenksite Sodrą. Deja, skaičiavimai rodo, kad ne. Tikėtina, kad po trisdešimt metų pensijų fondų išmoka bus didesnė, bet juk atskaitymai iš sodrinės pensijos taip pat bus gerokai didesni.
Summa summarum: norint kokiais nors 2035 metais išlyginti (tik išlyginti!) dalyvavusių ir nedalyvavusių fonduose pensijas, reikės vidutinę fondų išmoką, dabartinė – 1967 EUR, padidinti beveik keturis kartus. Ar pasiseks tai padaryti? Oficialiai skelbiama pensijų fondų „garantija“ yra tokia: „Pensijų kaupimo bendrovė negarantuoja pensijų fondų pelningumo. Praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų. Investicijų vertė gali kilti ir kristi. Jūs galite atgauti mažiau, negu būsite investavę“…
Šiaip ar taip, pensijų fondų dalyviai juose atsidūrė savo noru, ir kaip „Sekundės“ banko atveju, jie patys save nubaus už klaidingą gyvenimo sprendimą, o valdžia, kaip sakoma, nusiplaus rankas. Tačiau yra milžiniška kategorija žmonių, kurie tapo nubausti visai ne savo noru, o valdžios paliepimu. Toji kategorija – šimtai tūkstančių senatvės pensininkų, neturinčių jokio ryšio su pensijų fondais, tačiau prievarta įgrūsti į tą finansų mėsmalę.
Štai kaip tai atsitiko. Straipsnio pradžioje minėtas Pensijų sistemos reformos įstatymas patvirtino, kad valdžia nelies Sodros, t.y. dabartinių pensininkų pensijų pinigų, nes reformos finansavimą tvarkys valstybės biudžetas. Aišku, kad taip ir turi būti, nes Sodroje sukaupti pinigai gali būti skirti tik pensijoms, kitoms socialinėms išmokoms ir pačiai Sodrai gyvuoti. Niekam kitam.
Taigi, įmokos pensijų fondams gali būti finansuojamos tik pačių fondų dalyvių pinigais, tai būtų teisingiausia, arba valstybės biudžeto lėšomis, jeigu toji valstybė taip nori kišti milijardus į begarantinius žaidimus.
Tokį savo įsipareigojimą valdžia patvirtino Pensijų sistemos reformos įstatymo 9 straipsnyje: „Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų trūkumas, atsiradęs dėl šio įstatymo įgyvendinimo, gali būti finansuojamas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka iš lėšų, gautų pardavus valstybės turtą, taip pat valstybės biudžeto lėšų ir kitų finansavimo šaltinių“.
To negana, Socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnyje sakoma:
„2. Asignavimai iš valstybės biudžeto ar kitų valstybės piniginių išteklių gali būti skiriami išlaidoms, susijusioms su pensijų sistemos reforma, kompensuojant socialinio draudimo įmokų sumas, pervedamas į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus.
3. Valstybės biudžeto asignavimai Fondo biudžetui nustatomi atitinkamų metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu“.
Valdžia, matyt, sukandusi dantis, lygiai dešimt metų vykdė tuos asignavimus, kol priimdama 2014, taip pat 2015 metų „Sodros“ biudžetą trinktelėjo: Užteks! Ir straipsnio apie Sodros pinigų, pervedamų į pensijų kaupiamuosius fondus kompensavimą tiesiog neliko. Valdžia nė nemirktelėjusi pasiėmė po pusę milijardo litų pensininkų pinigų ir 2014 bei 2015 metais jau pensijų fondų dalyvių vardu švystelėjo juos į nepasotinamą fondų burną. Seimas, suprantama, karštai pritarė „išmintingam“ Vyriausybės sumanymui, Prezidentė nedvejodama jį pasirašė. Štai tokiu būdu iš Sodros buvo nugvelbtos šimtamilijoninės pensininkams skirtos sumos, atimančios iš pensininkų viltį tikėtis realaus pensijų padidinimo, o pačią Sodrą nustūmusios į nesibaigiančių skolų, gerokai didesnių už jos metinį biudžetą, jūrą, iš kurios ji niekada nepajėgs išsikapstyti. Argi ne Graikija?
Sureguliuoti Sodros finansus yra paprastas, bet žiaurus būdas. Didėjant atlyginimams ir tuo pačiu Sodros pajamoms, kokius 30 metų pensijų nedidinti, bet tik mokėti skolas. Pensininkai ligi šiol tylėjo dėl tokio akibrokšto, bet juk taip vyksta nuo 2008 metų: pensijos nėra didinamos, o šių metų liepos pirmą kartą per šešerius metus padidintos tiesiog anekdotišku dydžiu – pusantro procento, kai per minimą laikotarpį pensijų perkamoji galia sumažėjo keliomis dešimtimis procentų. Deja, Seimas – tautos, taigi ir pensininkų atstovybė, pasirodo, pritaria tokiai milijono žmonių skurdinimo politikai. Ką daryti „Sodrai“ po šio apiplėšimo? 2014 ir 2015 metų „Sodros“ biudžeto įstatymai siūlo lėšų, reikalingų valstybinio socialinio draudimo išmokoms, trūkumą dengti skolintomis lėšomis, bet tai akivaizdžiai prieštarauja Socialinio draudimo įstatymui, nes valstybė turi ne versti Sodrą skolintis, bet skirti asignavimus.
Sodros biudžeto garantas yra valstybės biudžetas, todėl būtent jo pagrindu, o ne begaliniais skolinimais turi būti užtikrinama Sodros finansinė egzistencija. O svarbiausia, primetimas Sodrai mokėti milijardines sumas pensijų fondams tiesiogine prasme naikina Sodros finansinę pusiausvyrą, o jei perkeltine – tai ir pačius pensininkus.
Jeigu įstatymas verčia Sodrą skolintis, veda į finansinę aklavietę ir Lietuvos žmonių skurdinimą, reikia jį keisti. Būtina sugrįžti į dešimt metų galiojusią praktiką ir kompensuoti Sodrai, tuo pačiu pensininkams jų prarastas pajamas, valdžios iniciatyva išleistas neadekvačiam tikslui: žaidimams akcijų rinkose. Apskritai, tokius žaidimus gal ir galima būtų žaisti, bet ne skolintais pinigais, kaip yra daroma dabar, o tik turint tiek Sodros, tiek valstybės biudžeto perviršį. Kol jo nėra, pasakyti tiesiai: Užteks!
Bekraštėse skolose skandinama mūsų socialinė sistema, o kartu ir valstybė, turint omenyje naujausius pasaulio pavyzdžius, turi būti nedelsiant keičiama, nutraukiant jokio pagrindo neturinčius finansų žaidimus bei konstatuojant, kad V.Blinkevičiūtės anonsuotas pensijų reformos siekis pasiekti priimtiną kompromisą tarp socialinio solidarumo ir individualių interesų žlugo. Individualūs pensijų kaupėjų interesai, o jei paprasčiau – pensijų fondai įveikė socialinį solidarumą, t.y. orų dabartinių pensininkų gyvenimą, jiems užkrovus nepakeliamą fondų finansavimo naštą.
Pensijų sistemą reikia nedelsiant keisti, nes iliuzorinė pensijų fondų idėja, kietai trenkėsi į mūsų finansų realybę. O tikėtis, kaip Graikijai, Europos pagalbos, gelbstint lietuviškąją Sodrą, yra visiškai nerealu.
