Buvusį Seimo narį V.Matuzą buvo prašoma penkeriems metams pasiųsti už grotų, o visi įkalčiai rėmėsi vienintelio liudininko parodymais. Kai šis staiga prarado atmintį, teisėjui beliko visiškai išteisinti žinomą Panevėžio veikėją, buvusį įtakingą konservatorių.
Šioje byloje nekaltu pripažintas ir lobistas A.Romanovskis, taip pat turėjęs progą savo kailiu patirti sistemos rūstybę.
Kodėl tai vis kartojasi? Pareigūnų aplaidumas, aukščiausio lygio korupcija? O galbūt sustyguota ir sklandžiai veikianti sistema, paklūstanti nematomai rankai?
Artėjant prezidento rinkimams Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) gavo naują vadovą ir aiškias veikimo instrukcijas.
2013-ųjų balandį šiai institucijai pradėjęs vadovauti S.Urbanavičius patikino niekada nepatyręs politikų spaudimo. Jis taip pat pareiškė viltį to nepatirti ateityje.
Ar galėtume vadinti spaudimu anomis dienomis įvykusį naujojo STT vadovo ir kadenciją baigiančios prezidentės susitikimą? Tą patį, kuriame nuskambėjo keli svarbūs priesakai.
Pagrindiniais agentų taikiniais buvo įvardytos savivaldybės, ES paramos skirstytojai ir visas energetikos sektorius.
Jeigu tarnybos seifuose ir buvo užsilikusios keletas nepanaudotų blakių, po šio instruktažo visos jos tikriausiai nugulė į aptarto sektoriaus darbuotojų kabinetus, telefonus, kompiuterius.
Artėjantys rinkimai diktavo darbų tempą, todėl agentai čiupo įtariamuosius, krėtė namus, dėjo antrankius, vedė juos (ir jas) į automobilius tamsintais stiklais.
Žinoma, iš anksto pasirūpinus, kad operacijos vietoje darbuotųsi TV operatoriai ir žurnalistai. Kuo garsesnė sulaikomojo pavardė – tuo ryškesni prožektoriai. Būtent kameros ir diktofonai yra daugelio tokių operacijų esminė dalis.
Dabar STT pjauna aną pavasarį pasėtą derlių, bet nepalankus nuosprendis šiose bylose agentų neturėtų itin trikdyti. Esmė – suterštas įtariamojo įvaizdis ir viešas pažeminimas.
Parodyk visai šaliai politiką su antrankiais ir nunarinta galva – jis bus pasmerktas iš anksto. Ir turės labai pasistengti, kad kada nors sugrįžtų ten, iš kur buvo ištrenktas. Net jeigu nesurinkta pakankamai įrodymų ir byla iš anksto pasmerkta žlugti.
Tačiau net labai ryškūs specialieji efektai pabosta, jeigu jų nepaįvairina kitokios scenos. Taip ir tos sulaikymo operacijos rinkėjams, ko gero, nebedaro didelio įspūdžio – antraip jie nebalsuotų už „suteptuosius“.
Pavyzdžiui, STT agentų tampyta socialdemokratė N.Dirginčienė rinkimus Birštone laimėjo jau pirmajame ture. Negana to, dar buvo išrinkta geriausia Lietuvos mere.
Neprireikė antrojo turo ir Lazdijuose, kur meru išrinktas konservatorius A.Margelis, turėjęs panašių bėdų.
Radviliškyje laimėjo konservatorius A.Čepononis, Visagine – Lietuvos laisvės sąjungos narė D.Štraupaitė. Abiem teko ne savo noru pozuoti prieš kameras agentų apsuptyje ir atsidurti belangėje. Abu neteko postų ir vėl buvo išrinkti. Tiesa, D.Štraupaitė nušalinta nuo pareigų dėl ikiteisminio tyrimo, bet ir šios bylos baigtis – miglose.
Visa tai – ne rinkėjų ar korumpuotų politikų bėda. Tai – ir teisėsaugos tyrimų reputacijos problema.
Nukrapščius paviršių, palakuotą šūkiais apie mažėjantį korupcijos indeksą ir ambicijas atsidurti skaidriausių šalių dešimtuke, pasirodo bjaurių fasado detalių. Garsioji šiaip jau santūraus premjero frazė „Palaukit, kas čia yra? Autokratinė šalis?“ puikiai iliustruoja metodiką bei vertybes, puoselėjamas po kilnios (ir amžinos) kovos su korupcija priedanga.
Ši A.Butkevičius frazė, nuskambėjusi per prezidentės išbrokuoto V.Gedvilo pažymos istoriją, trumpam priminė apie STT sukauptą duomenų kartoteką, naudojamą ir prieš mažus, ir prieš stambius taikinius.
Bet surinkti kompromato apie visus nesugebėtų netgi V.Putino KGB, jau nekalbant apie kur kas šykščiau finansuojamas ir gabių kadrų ištekliais negalinčias pasigirti Lietuvos specialiąsias tarnybas.
Žinoma, korupcijos lygis šalyje išlieka aukštas, kasdien duodami ir imami kyšiai. Savaime suprantama, vadovauti savivaldybėms ir įmonėms turi nepriekaištingos reputacijos žmonės.
Bet ką reikėtų manyti girdint rūsčius kaltinimus dėl abejotinos vertės fotoaparato ar papildomai įsteigtos darbo vietos „reikalingam žmogui“?
Galimi tik du variantai. Pirmas – kai kas Lietuvos žmones iki šiol laiko stuobriais, kurie tiki tokiomis pasakomis. Antras – tyrėjai ir prokurorai arba bijo, arba nenori tirti tikrosios korupcijos, kur sukasi nešvarūs milijonai.
Vėl artėjant rinkimams, tikėtina, sulauksime naujų specialiųjų operacijų proveržių, kurių daugelis, kaip įprasta, baigsis tyliu oro išleidimu.
Bet jau neturėtume stebėtis, kad rinkėjams į tai nusispjauti, nes jų akys jau apsiprato su dėmėmis, STT paliktomis ant politikų mundurų.
