Požymių, kad naujas Seimas bus renkamas esant valdžiai, kuri susiformavo po pastarųjų rinkimų, – daug daugiau nei galimų jos žlugimo ženklų.
Maža to, net vidaus konfliktai ar konfliktėliai, kurie drumsčia valdančiųjų ramybę ir vasarą, paradoksaliai parodo šios valdžios tvirtumą, o ne pranašauja galimą jos griūtį. Kita vertus, tos kaktomušos labiau parodomosios, skirtos artėjančiai Seimo rinkimų kampanijai.
Šiomis dienomis smarkiai nuaidėjo socialdemokratų ir „darbiečių“ aukščiausio lygio konfliktas dėl, regis, ne itin reikšmingo reikalo – naujai iškepto kultūros viceministro V.Vigelio.
Interesų konfliktais ir galimai neblaiviais incidentais pagarsėjusį buvusį Švenčionių merą šalia savęs pasisodinęs kultūros ministras Š.Birutis, aišku, negalėjo nežinoti, kad rizikuoja. Neatmestina, kad jį taip pasielgti vertė asmeniniai motyvai ir įsipareigojimai.
Tačiau šįkart rizika nepasiteisino. Mat formaliai Šarūnas Birutis nusižengė Vyriausybės vadovo nustatytai tvarkai – apie savo globotinio būsimą paskyrimą nepasitarė su A.Butkevičiumi. Todėl pastarasis grėsmingai pareikalavo iš kultūros ministro per savaitę atleisti viceministrą, kitaip iškils grėsmė jam pačiam.
Darbo partija ir jos naujasis lyderis Valentinas Mazuronis iš pradžių kaip liūtai šoko ginti bendražygių, kibo į atlapus premjerui ir atmetė jo ultimatumą.
Negana to, iškart pasklido neoficialios žinios, kurias, neatmestina, skleidė patys „darbiečiai“, kad jie gali trauktis iš koalicijos.
Bet iškart buvo aišku, kad tai tik viešųjų ryšių spektaklis, skirtas „darbiečių“ rėmėjams – esą partija, o ypač jos naujasis vedlys, turi tvirtą stuburą.
Jau skambant pasipriešinimo premjerui žodžiams partijos veikėjai svarstė, kaip atsitraukti, kad kuo mažiau būtų matoma, jog pabrukta uodega.
Tinkamiausias variantas irgi buvo aiškus – V.Vigelis „atsistatydina pats“. Tai ir įvyko jau kitą dieną po premjero ultimatumo.
Galbūt lemiamu tokios atomazgos postūmiu tapo ir prezidentės D.Grybauskaitės pasipiktinimas juodąja partijos buhalterija, „darbiečių“ kadrų politika.
Tačiau greičiausiai ir be to V.Vigelis būtų „pats“ užvėręs viceministro kabineto duris. Juk partija jo vis tiek nepaliks likimo valiai.
Surasti saviškiams aukštus valstybės postus šiai partijai – ne problema. Beje, kartais ji tai atlieka tiesiog virtuoziškai.
Štai ir šiomis dienomis, dar aidint triukšmui dėl V.Vigelio, paaiškėjo svaiginantys kitos „darbiečių“ veikėjos, buvusios socialinės apsaugos ir darbo ministrės A.Pabedinskienės patarėjos, karjeros vingiai.
Už partijos juodosios buhalterijos byloje duotus melagingus parodymus nuteista G.Vitė šį mėnesį sugebėjo net triskart pakeisti darbovietes – iš pradžių tapo karjeros darbuotoja specialiste „Sodroje“, po trijų dienų perkelta į to paties lygio pareigas Darbo biržoje, o jau po savaitės įšoko į net šešiomis kategorijomis aukštesnį Darbo biržos direktoriaus pavaduotojo postą.
Gal ši istorija irgi suteiks peno socialdemokratams dar kartą pabaksnoti koalicijos partneriams?
Juk atsitraukdamas dėl kultūros ministro V.Mazuronis dar paleido ugnį į vieną iš kairiųjų lyderių G.Kirkilą. Pastarasis prieš tai apkaltino „darbiečius“ nekenčiant ne tik kultūros, bet ir valstybės, V.Mazuronį kone atvirai pavadino partijos patriarcho V.Uspaskicho marionete, o patį patriarchą vėl įtarė esant destruktyviu Kremliaus agentu.
Atsakydamas „darbiečių“ vadovas patį G.Kirkilą apkaltino destrukcija, intrigomis ir prieš visą koaliciją, ir net prieš A.Butkevičių.
V.Mazuronis įžvelgė, kad dabartinio premjero nuvertimas ir kairiųjų koalicija su dešiniaisiais – valdžią partijoje esą siekiančio atgauti G.Kirkilo sena svajonė.
Žinoma, visi šie triukšmingi žodžių karai – tiktai artėjančių rinkimų spalva vis ryškiau nudažyti burbulai. Tokių „darbiečių“ ir socialdemokratų padangėje jau seniai buvo ne vienas.
Kad ir kaip būtų, didesni ar mažesni konfliktai neturėtų tapti priežastimi, kuri paskatintų tiek socialdemokratus, tiek juo labiau „darbiečius“ griauti šią koaliciją.
Nebent kiltų neregėto masto korupcijos skandalas, į kurį būtų įsivėlusi Darbo partija, ir kairieji tiesiog nebeturėtų kitos išeities, kaip tik nutraukti santykius su ja.
Taip pat akivaizdu, kad panašiai kaip G.Kirkilas į Darbo partiją žvelgia ir kiti kairiųjų lyderiai. Bet kam jiems daryti staigius judesius likus metams iki rinkimų, o Seime nesant bent kiek rimtesnių alternatyvų dabartinei daugumai?
Rimtos diskusijos, ką pasirinkti kaip partnerius, socialdemokratų gretose prasidės tiktai po Seimo rinkimų ir, žinoma, priklausys nuo jų rezultatų. O kol kas „darbiečiams“ bus stengiamasi parodyti jų vietą koalicijos vertikalėje, taip papozuojant ir prieš savo rinkėjus.
Tuo metu Darbo partijai greičiausiai liko tik metai pasidžiaugti valdžia, jos teikiamais kadriniais ir finansiniais malonumais. Suvokdami, kad laikrodis tiksi ne jų naudai, „darbiečių“ lyderiai visokiais būdais ir stengiasi išlaikyti savo reitingą.
