Vyriausybė linkusi nepritarti tiesioginiams seniūnų rinkimams, bet tokios išvados kol kas neįstengė palaiminti – užvakar tam paprieštaravo „darbiečių“ ministrai.
Tiesioginių seniūnų rinkimų idėja voliojama jau gerą dešimtmetį. Pernai juos mėginta įteisinti įstatymo pataisa, bet tada šiam sumanymui pasipriešino Vyriausybė.
Dabar konservatoriams atstovaujančių Seimo narių grupė parengė netgi Konstitucijos pataisą, kuri įpareigotų seniūnus rinkti tiesiogiai ir numatytų seniūnijoms savarankiškai tvarkomą biudžetą.
Tačiau vargu ar patys dešinieji tikisi, kad jų žodis virs kūnu ir Konstitucijos pataisa bus priimta.
Pirmiausia neaišku, ar seniūnų tiesioginių rinkimų įteisinimas derėtų su kitomis konstitucinėmis normomis. Juk dar 2002 metais Konstitucinis teismas (KT) išaiškino, kad savivaldybių taryboms atskaitingos vykdomosios įstaigos neįgyvendina teritorinių bendruomenių savivaldos teisių.
Kitaip sakant, tokie dariniai kaip seniūnijos tėra savivaldybių administracinis instrumentas, o ne savarankiška savivaldos institucija. Tai nėra vien formalūs teisiniai išvedžiojimai.
Žinoma, Seimas gali priimti Konstitucijos pataisą, o Konstituciniam teismui tuomet jau tektų svarstyti, ar ji dera su kitomis pagrindinio šalies teisės dokumento normomis ir dvasia.
Tačiau Konstitucijos pataisai būtina sutelkti net dviejų trečdalių Seimo narių daugumą ir balsuoti du kartus, o siūlomai konstitucinei tiesioginių seniūnų rinkimų normai po pateikimo pritarė tik 50 parlamentarų.
Jeigu tokios Konstitucijos pataisos šios kadencijos Seimas neįstengs priimti, kam dabar apskritai reikia dėl šio sumanymo aušinti burną?
Atsakymas gana aiškus: siūlymai tiesiogiai rinkti seniūnus politikams suteikia galimybę atkreipti į save teritorinių bendruomenių dėmesį, pasirodyti demokratijos plėtros šalininkais.
Negana to, konservatoriai tokių rinkimų įteisinimą įrašė į savo partijos programą ir baigiantis Seimo kadencijai politikams svarbu parodyti, kad bent stengiasi pažadus įgyvendinti, o jei nepavyksta, kaltę galima versti politiniams oponentams, nepritarusiems jų idėjoms.
Tiesioginiai seniūnų rinkimai daliai gyventojų gali atrodyti patraukliai, nes šie pareigūnai taptų priklausomi nuo seniūnijos žmonių, jiems atskaitingi.
Siūloma seniūnus rinkti kartu su merais ir savivaldybių tarybomis, taip gerokai išplečiant rinkėjų pasirinkimo ribas.
Vis dėlto tokia demokratijos plėtra itin abejotina. Juk vis plečiant įvairias paslaugas bendruomenėms teikiančių renkamų darbuotojų sąrašą galima nusiristi iki absurdo ir pradėti rinkti, pavyzdžiui, santechnikus, elektrikus, kiemsargius.
Dabar seniūnijos užsiima viešųjų paslaugų teikimu vietos bendruomenei, tai vykdomoji administracinė veikla, o pačią savivaldos politiką formuoja didesnio teritorinio vieneto žmonių išrinktos savivaldybių tarybos ir merai.
Pagal konservatorių siūlomą modelį tiesiogiai išrinkti seniūnai jau taptų vietos politikais. Negana to, tektų sudaryti ir savarankiškus seniūnijų biudžetus. Tai reikštų, kad savivaldybių lėšos būtų suskaldytos į smulkius vienetus, susikurtų dviejų pakopų savivaldos sistema.
Ar tai būtų naudinga žmonėms? Kažin. Bet rietenų, paklodės tempimo į savo pusę būtų per akis.
Seniūnijos labai skirtingo dydžio, smarkiai skiriasi jų įtaka visai savivaldybei, todėl vienų seniūnų balsas būtų labiau girdimas, kitų – mažiau.
Negana to, tiesiogiai išrinktas seniūnas taptų tarsi nepavaldus savivaldybės institucijoms, jo statusas būtų neaiškus, o tai neabejotinai keltų sumaištį.
Regis, tai supranta ir patys seniūnai, tad neskuba pritarti tiesioginių rinkimų idėjai – esą žmonės iš seniūnijos laukia konkrečių darbų ir jiems visai nereikia, kad seniūnas būtų politikas.
Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacija laikosi nuomonės, kad pirmiausia reikėtų apsispręsti, koks statusas bus suteiktas šiems pareigūnams, parengti seniūnijų finansinio savarankiškumo modelį, o jau tuomet svarstyti, ar duos naudos tiesioginiai rinkimai.
Be abejo, dabartinis savivaldos modelis nėra tobulas. Metų metais vis kalbama apie savivaldybių savarankiškumą, tačiau realiai jų biudžetas priklauso nuo centralizuotai perskirstomų lėšų ir paliekamos gyventojų pajamų mokesčio dalies, kuri nustatoma, kaip išaiškino KT, nesiremiant aiškiai apibrėžtais kriterijais.
Todėl turbūt pirmiausia reikėtų plėsti pačių savivaldybių teises ir atsakomybės ribas.
Gal būtų naudinga stiprinti ir seniūnijų administracinį savarankiškumą, bet leidžiant pačioms savivaldybėms spręsti, kokiomis konkrečiomis priemonėmis tai įgyvendinama.
Lietuvai, be abejo, reikėtų reformų, kurios realiai stiprintų žmonių pasitikėjimą arčiausiai jų esančia vietos valdžia.
Tik tokios pertvarkos neturėtų kelti sumaišties, apie kurią, regis, negalvoja partijos, siekiančios pasireklamuoti prieš rinkimus.
