Profesorius kasmet atvyksta į Lietuvą kelioms savaitėms su savo studentais, kurie kartu su Vilniaus Gedimino technikos universitete studijuojančiais jaunuoliais lanko vasaros inžinerijos kursus. Kaip sako pats E.Saliklis, pabuvę Lietuvoje jo studentai pasikeičia ir išvykę tampa Lietuvos ambasadoriais.
– Į Lietuvą pirmą kartą atvykote 1993-iaisiais. Kokią Lietuvą pamatėte tada ir kokią ją matote šiandien?
– Pirmą kartą į Lietuvą atvykau aplankyti savo žmonos, kuri tuo metu rašydama savo daktaro disertaciją Lietuvoje tyrinėjo tautinio kostiumo istoriją.
Pamenu, kad aplink tvyrojo tam tikras chaosas, buvo vadinamieji talonai, kurie man paliko neišdildomą įspūdį. Pamenu, ėjome į spektaklį, gavome kakavos ir sumokėti už kažką teko vos trisdešimt centų. Dukros čia lankė darželį, tai teko vaikams ir tualetinio popieriaus nešti į įstaigą. Viskas atrodė kaip koks malonus chaosas, nes jautėsi Sąjūdžio laikų euforija. Kai atvykau į Lietuvą vėl, buvo akivaizdu, kad tai jau europietiška šalis.
Vaikštinėdamas Vilniaus gatvėmis jau matau daug iškabų anglų kalba, ir ta mūsų amerikietiškoji „McDonald's kultūra“ pas jūs populiarėja. Nelabai malonu, ypač žiūrėti tuos amerikietiškus dubliuotus filmus. Norėtųsi, kad Lietuva tos įtakos atsikratytų, tačiau tai labai sunku, nes ji plinta visame pasaulyje.
– Jūs, kaip savo srities specialistas, galėtumėte dirbti bet kokioje pasaulio šalyje. Kodėl renkatės Lietuvą?
– Šį klausimą girdėjau ne kartą. Pirmas ir svarbiausias argumentas – patriotizmas. Myliu Lietuvą ir noriu padėti šiai šaliai. Tai darau dirbdamas su studentais. Kai lietuviai studentai susipažįsta su manimi, jie pamato tokį dėstytoją, kokio gyvenime nėra regėję. Mano studentai, kurie atskrenda čia ir pabūna, vėliau grįžta į Ameriką jau būdami Lietuvos ambasadoriais.
Po šešių Lietuvoje praleistų savaičių jie savo tėvams ir draugams pradeda pasakoti, kas ta Lietuva, kokia ji graži ir koks nuostabus yra Vilnius. Pirmais metais į Vilnių atsivežiau 11 studentų, po metų šis skaičius jau buvo 18, o šiemet su manimi atvyko jau 22 jaunuoliai. Kitais metais gal jų bus dar daugiau, nes visi kalba apie Lietuvą. Mano fakultete Kalifornijoje su manim studentai sveikinasi sakydami „Labas“. Prieš keletą metų tai buvo neįsivaizduojamas dalykas.
Tie, kurie jau pabuvo Vilniuje, manęs prieš išvykstant klausia, gal man reikia asistento, kuris valytų lentas. Jie sako, kad labai pasiilgo Lietuvos ir net cepelinų. Jų gyvenimas po kelionės į Lietuvą pasikeitė.
Manau, kad galimybė amerikiečiams studentams dirbti kartu su lietuviais yra unikali. Tai, kas vyksta auditorijose, aš vadinu mažu stebuklu. Juk studentai nenori mokytis vasarą, bet norinčiųjų dalyvauti programoje kasmet vis daugėja.
Tarp pačių studentų užsimezga šilti ryšiai, bendradarbiavimas, jie padeda vienas kitam, ir kartais jaučiu, kad manęs ten net nereikia.
– Koks yra Lietuvos jaunimas jūsų akimis?
– Negali būti vieno atsakymo. Jei aš jūsų paklausčiau, ką jūs manote apie amerikiečių jaunimą? Negalime vadovautis ir stereotipinėmis nuomonėmis, bet, apskritai kalbant, skirtumų yra. Bendravimo pradžioje lietuviai studentai būna labai nedrąsūs, bijo paklausti klausimų.
Filosofija yra tokia: esu dėstytojas, dirbantis savo studentams, jie mane pasamdė. Aš esu jų „padavėjas“: „Prašom, atnešk informacijos“, „Prašom, atnešk žinių“ ir tai darau. Ką studentai su tomis žiniomis veiks, tai jau jų reikalas, aš ne koks pranašas, kad jie turėtų sėdėti prie mano kojų, o aš kalčiau ir dėstyčiau savo filosofiją. Taip nėra, dirbame labai dinamiškai ir energingai.
Studentai gali mokytis tik praktiškai daug dalykų padarydami patys. Tas pats galioja kalbant apie karvių melžimą ir apie sudėtingų lygčių sprendimus. Aš galiu studentams kalbėti nesustodamas, bet jie turi suprasti, kad viskas priklauso nuo jų pačių.
Lietuvos studentai puikiai pasiruošę studijuoti, jie gabūs, darbštūs, mandagūs. Kartais net per daug mandagūs ir bijo sukritikuoti dėstytoją. O juk mano studentai mane kritikuoja. Jei kartais studentas neišdrįstų man pasakyti, kad aš padariau klaidą, tai visi užsirašytų ir mokytųsi klaidingai. Klaidų pasitaiko visiems.
– Kaip lietuviai studentai reaguoja į dėstytoją, kuris į inžinerijos paskaitas ateina su gitara?
– Kol kas mes dar nedainavome, dainuoti pradėsime kitą savaitę. Lietuviai puikūs dainininkai, tad tikiu, kad dainuojama bus garsiai. Dainos – mokymosi dalis, per jas aiškinu tam tikras sąvokas, nėra taip, kad jie dainuoja kažką beprasmiška. Mano kurso neklausiusiam žmogui sunku būtų suprasti, kur slypi tas dainos humoras. Galiu užtikrinti, kad ir šiemet studentai dainuos – mano paskaitose dainuoja visi.
– Esama nuomonės, kad architektūrą ir inžineriją galima vadinti ateities mokslais. Ką manote jūs?
– Statybos mūsų planetoje, pasitelkus inžinieriaus mąstymą, vyksta jau tris tūkstančius metų. Dar nebuvo pačios inžinerijos, bet jau buvo tam tikra mąstysena. Egzistavo geometrija, žmonės mokėsi atlikti tam tikrus skaičiavimus, tad kalbame apie labai seną profesiją ir gilią intelektualią raidos istoriją.
Atsiradę kompiuteriai viską apvertė aukštyn kojomis. Pačių inžinierių kalte vadinčiau tai, kad po truputį tapome robotais. Naudojamės galingais kompiuteriais ir patiems galvoti nereikia, bet ateityje laukia inžinerijos ir architektūros susiderinimas, nes pasaulyje naujoji architektūra labai dažnai įgauna fantastines formas. Dangoraižiai statomi labai plastiški, skulptūriškų formų. Tai labai sunku suprojektuoti. Dažniausiai tokios fantastinės formos yra sunkiai įgyvendinami uždaviniai žvelgiant iš statybinės pusės.
Pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad inžinieriai ima naudoti vis daugiau matematinių idėjų tam, kad pavyktų išgauti laisvą skulptūrinę formą. Atsitiktinumas, kurio įspūdžio siekiama, iš tiesų yra kūrėjo kontroliuojama forma. Tai darbas, reikalaujantis ne tik matematinių žinių, bet ir tam tikro estetinio jautrumo, meniškos gyslelės. Dabar yra nauja pradžia, kai mezgasi diskusijos tarp inžinierių ir architektų.
– Ar turite Lietuvos pilietybę?
– Lietuvos pilietybės neturiu. Su žmona esame apie tai kalbėję, bet juk mūsų senelių žemės jau nebėra. Nemanau, kad galime gyventi Lietuvoje, mes jau amerikiečiai.
Mano lietuvybė nėra visiškai susieta su pasu. Pasas žmogui duoda tam tikras juridines teises, bet kultūrinę ir intelektualinę įtaką galiu daryti nebūdamas piliečiu. Šitam darbui man pilietybės ar paso nereikia. Pažįstu daug lietuvių, kurie šiuo metu gyvena Amerikoje – jie gimę ir augę Lietuvoje ir myli šią šalį, bet jie jau nebenori grįžti. Jie nori padėti savo šaliai, bet savo gyvenimo Lietuvoje neįsivaizduoja. Pasakysiu paprastai: nelengva tarnauti dviem valdovams.
Svarbiausia ne pilietybė, o tapatybė. Aš esu lietuvis, nors ir neturiu Lietuvos pilietybės, bet noriu daryti tai, ką galiu, kad padėčiau Lietuvai. Pilietis, bet ne lietuvis, arba lietuvis, bet ne pilietis – tai dar nieko, bet baisiausia, kai lietuvis nenori būti lietuviu, o juk mūsų jau mažiau nei trys milijonai.
– Kokią Lietuvai, kaip valstybei, ateitį pranašautumėte?
– Nesu šio klausimo ekspertas, bet, žiūrint mano akimis, ateitis yra šviesi. Juk lietuviai – labai darbštūs žmonės. Šis darbštumas yra mūsų genuose. Lietuva be galo gražus kraštas – tiek daug miškų, tiek daug ekologiško maisto. Šiuo metu pasaulyje ekoturizmas yra labai brangus, žmonės ištroškę tokios gamtos. Lietuviai yra žmonės, kurie vertina aukštąjį mokslą ir yra išsimokslinę labiau nei kituose kraštuose. Lietuva – galimybių šalis.
