Panašiai kaip statistikoje. Štai skelbiama, kad apie 20 proc. Lietuvos žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Vargstančių dėl finansinio nepritekliaus pelkėtame lietaus krašte yra, tačiau, laimė, ne tiek, kiek rodo nebylios lentelės.
Juk į nerangią statistiką neįtraukiami atlygiai vokeliuose, dovanos už meilę ir kyšiai už pagalbą, pinigai, atsiradę iš kontrabandos ir kitokių neteisėtų, šešėlinių darbelių, bei pajamos, gautos už veiklą praslydus mokesčių mokėjimą. Beje, dažnai jos būna keliskart didesnės už minimalią biuro bėdžiaus algą.
O dabar pažvelkite į lietuviškų feisbuko garsenybių statistikas. Vardenių pavardenių, virtualiai prigludusių prie aktyvios rūšies individo, gali būti tūkstančiai. Antai tūla peroksidinė Saulutė neseniai prieš tautą didžiavosi surinkusi per 2000 „like“, o gal sekėjų.
Ji rašė: „Tai yra kone didžiausias pasiekimas mano gyvenime!“. Nesvarbu, ar tam vakarui pajuokų objektu tapusi mergina tik subtiliai ironizavo, ar šmaikštavo visiškai rimtai, ji įkūnija giluminį paprasto kompleksuoto mirtingojo santykį su feisbuku.
Tačiau kaip dar ryškesnis šio fenomeno pavyzdys jau kurį laiką iš tolo šviečia kita vidutinės klasės gražuolė. Ji atrodo taip neblogai, kaip maždaug 80 proc. mūsų trispalvės šalies paauglių, tik yra šiek tiek žemesnio ūgio už statistinę Lietuvos dailiaveidę.
Minėtoji veikėja, garsėjanti asmenukių gausa, turi net 134 tūkstančius sekėjų. Tiksliau, beveik 5 proc. visų Lietuvos gyventojų simpatijų bei pašaipų. Kaip kažkas buvo pastebėjęs, – maždaug tiek, kiek iš tikrųjų žmonių pas mus gyvena žemiau skurdo ribos. Pridursiu: matyt, tie patys.
Į ilgai planuotą išskirtinį susitikimą akis į akį su ja atėjo net 3 gerbėjai, t. y. daugiau nei nulis. Vis tiek dar kartą pasitvirtino ir taip aiškus faktas – lygybės ženklo tarp virtualių ir žemiškos kilmės draugų bei adorantų nėra. Tai nereiškia, kad ši maloniai besišyspsanti veikėja – niekam tikusi. Tiesiog jos žavesys labiau subalansuotas saujelei virtualios auditorijos.
Pastarąją masiškai traukia ir aktyvistės, kurios įsimylėjusios pačios save už paspygavimus apie moterų teises, kūdas figūras ir per gražias akis reklamose ir kitokią tariamą neteisybę. Jų banalios minties bei isteriško žodžio poveikis prasideda ir baigiasi feisbuko skliaute, toliau neneša.
Tūkstančiais patiktukų, draugų bei sekėjų aplipusios ir pikantiškų naujienų damos bei ponuliai, kurie internete atsidūrė vėliau nei blizgių žurnalų puslapiuose. Šios lėtine dėmesio stokos forma sergančios būtybės paprastai įsimenamos arba dėl keistų pavardžių trumpinių, arba dėl įžūlaus lindimo priešais spaudos fotografų objektyvus, arba dėl abiejų priežasčių iš karto.
Yra ir tokių sufalsifikuotų žvaigždelių, kurios atsidūrė TV tik dėl to, kad atsitiktinai atitiko prodiuserių bukumo, vaizduotės stokos ir riboto išprusimo lygį. Po to laidų kūrėjai apsiputoję aiškina, kad „žmonėms to reikia“.
Įdomiausia, kad tie žmonės iškart perjungia TV kanalą arba nutraukia laidos peržiūrą internete, išvydę nusibodusį, provincialų narcizo veidelį, vapantį apie šeštas sužadėtuves per pastarąjį pusmetį arba šampano purslus pakeitusį sveikuolišką kokteilį iš raugintų agurkų.
Ne visi žiūrovai tokie idiotai kaip atnašaujantys apskaičiavimais grįstiems reitingams. Laimė, tuos ūkanotus TV reitingus neva keliančius pramogų pasaulio vargdienius gelbsti virtualusis dėmesio prieglaudos centras, sutrumpintu pavadinimu FB.
Įprasta, kad socialinio tinklo kilmės personažo „postus“ „followina“ ir „laikina“ tūkstančiai, tačiau erdvėje, kur yra tiesioginio bendravimo, jis tampa niekam neįdomus. Jis gali net šeštadienį Kalvarijų turguje nesimaivyti ar nesidairyti į šalis: nė nemirktelės net visažinės bulvių pardavėjos, kurios apsipirkti atėjusias tikras garsenybes iškart užkalbina ir nesivaržo paprašyti jų autografų ant krūtinės. Nebus tas nuo savo paties šlovės spindulių įkaitęs žmogelis atpažintas ir svetimo bažnytkaimio taros supirkimo punkte.
Jo padrikos mintys apie politinius įvykius ir vienalytę santuoką, kačiukai, pakeistas šukuosenos stilius, iššūkis „diena be makiažo“, profilis iš kairės, tatuiruotė ir šašas pažasty, rytinis kavos puodelis ir asmenukė prie Eiffelio bokšto, kurį galva visai užstoja, bus įdomi tik nuolatiniams veidaknygės pacientams. Tačiau net ir šie, nuo paskyros atsijungę kelioms minutėms, savo favorito pro šalį einančio prekybos centre jau nepastebi ir nekelia jam pamėlynavusio nykščio.
Yra ir visiškai priešingų situacijų. Tarkim, koks nors tapytojas, rašytojas, dizaineris, operos solistė, gydytojas, verslininkas – palyginti vangus feisbuko knibždėlyne, tačiau už interneto ribų yra šį tą nuveikęs, pelnęs pripažinimą ir atpažįstamas. Sako, čia jau aptartos bulvių pardavėjos jiems pritaiko geras nuolaidas.
Taigi, įprasta, kad gyvenimai feisbuke ir gatvėje visiškai prasilenkia. Galiausiai palyginti retai tam tikros srities specialisto ar juokdario žinomumas po „Facebook“ stogu proporciškai atitinka populiarumą bei įtaką visoje kitoje milžiniškoje apčiuopiamos tikrovės dalyje.
Kodėl yra smarkus atotrūkis tarp išgarsėjimo kompiuterio ekrane ir anapus jo, galėtų padėti atsakyti semiotikos tyrinėtojai, antropologai ir, žinoma, psichiatrai.
O mes keliaukime toliau po socialinio tinklo brūzgynus. Jei domitės aplinkiniu pasauliu, bent sykį nustebote, atsitiktinai pamatę daugybę tūkstančių patiktukų prie visuomenei visiškai nežinomo arba vos vos girdėto asmens ar organizacijos.
Neadekvatus „like“ skaičius išduoda primityviausią reklamavimosi triuką. Feisbuko visatoje susikūrusi paralelinė sistema, kuri vartotojui leidžia už nedidelę kainą įsigyti krūvas patiktukų, kad „atsilikėlių“ akyse jo valdomas puslapis atrodytų žymiai populiaresnis, nei iš tikrųjų yra.
Koks nors Azimas Bangladeše, Khadaras Somalyje, Lindy Gvatemaloje, Raimonda Jungtinėse Valstijose, Birmantas Didžiojoje Britanijoje sėdi sau laisvalaikiu prie kompiuterio ir pagal užsakymą už centus žymi „like“.
Tai iš esmės tas pats, kas reklamos tikslais riebiai išpūsti kokio nors produkto pardavimų ir apskritai geidžiamumo mastus. Pavyzdžiui, pastaruoju metu daugėja atvejų, kai į grožines viešųjų ryšių sakmes įsijautę autoriai ar pačios leidyklos per visus galus skiedžia, kad knygelės esą per du mėnesius išgraibstyta 17 tūkstančių ar 20 tūkstančių egzempliorių vien lietuvių kalba! Jūs, šiaip jau išprusęs skaitytojas, pirmą sykį išgirdote apie šedevro kūrėją ir jo stebuklingą veikalą.
Įdomu tai, kad mažos rinkos šalyje – Lietuvoje, kur skaitomamas yra vis dar palyginti nemenkas, pirmasis ir dažniausiai paskutinis tiražas be valstybės paramos paprastai būna 2000 arba daugiausiai 3000 egzempliorių. Leidėjai džiūgauja, jei toks kiekis per metus ar porą ir išparduodamas. Tada laikoma, kad leidimas atsipirko, knyga – sėkminga.
Žinoma, yra vietinių rašytojų, kurių romanai ir memuarai pakartotinai išleisti po kartą ar net kelis, tačiau jų per visą Nepriklausomybės metą – kukliai. Tikrai ne tiek, kiek viešojoje erdvėje yra pagyrūniškų paistalų.
Demaskuoti melagėliai gali lengvai išsisukti – esą įvyko korektūros klaida ir prie nurodyto tiražo netyčia atsirado dviem nuliais daugiau, o gal kažkas ne taip tuos skaičius suprato ar užrašė. Galų gale niekas ir nesiimtų šių mažmožių tikrinti.
Tokio pobūdžio spekuliacijų, įvairiausių klastočių ir surogatų feisbuke tiražas – išvis beribis. Jo nesustabdysite. Ir nereikia. Svarbiausia – nepainioti skirtingų dimesnijų ir išlaikyti blaivų atstumą tarp jų, geriausia – su bent šiek tiek humoro.
Antraip gresia skausmingos pagirios nuo iliuzijos kvaišalų. Panašiai kaip ištinka sukrėtimas nuo tos stačiai klaidinančios, lėkštos reklamos. Arba dar blogiau – kai iš jos ligoto sapno pavojingi naivuoliai taip niekad ir neprabunda.
