Taigi bet koks, tautos išrinktųjų požiūriu, mėginimams į tą statusą pasikėsinti juos suvienija taip, kaip negali sutelkti jokie nacionaliniai susitarimai dėl šalies gynybos stiprinimo ar gimstamumo didinimo.
Ši Seimo kadencija – irgi ne išimtis. Tai paliudijo kad ir parlamento vadovybės susikirtimas su Vyriausybe dėl Seimo viešbučio apsaugos.
Žiežirbos pažiro, kai Vidaus reikalų ministerija (VRM) pasiūlė iš policijos saugomų objektų sąrašo išbraukti tą viešbutį, kuriame gyvena maždaug pusė visų Seimo narių.
Tuo pačiu mostu VRM pasiūlė nebesaugoti ir Užsienio reikalų ministerijos, nes ji irgi neatitinka ypatingo svarbumo kriterijų, pagal kuriuos kokį nors pastatą policijos pareigūnai turi saugoti vien „pagal paprotinę teisę“.
Užsienio reikalų ministerija Seimo valdybai, žinoma, buvus nebuvus, o prieš tai, kad viešbutis būtų paliktas likimo valiai, parlamentarai stojo piestu. Nors konkrečių argumentų, kodėl jį reikia saugoti, nepateikė.
Kodėl viešbučiui reikia policijos apsaugos, išties sunku suprasti. Vadovaujantis tokia logika, turėtų būti saugomi ir visų kitų Seimo narių būstai – privatūs ar nuomojami.
Dar vienas konfliktas tarp Seimo ir Vyriausybės mezgasi pastarajai susirengus nepritarti parlamentarų užmojams turėti ne tik padėjėjus, bet ir patarėjus. Vėl tas susireikšminimas!
Gegužę Seimas pritarė keliolikos įvairioms frakcijoms atstovaujančių parlamentarų parengto įstatymo projektui, kuris numato, kad vietoj trijų padėjėjų-sekretorių vienas politikas galėtų turėti du padėjėjus ir vieną patarėją. Pavyzdžiui, kaip Seimo vicepirmininkas.
Tam, žinoma, reikėtų ir papildomų pinigų – iki trečdalio milijono eurų per metus.
Vyriausybės manymu, Seimo nariai gali puikiausiai išsiversti ir su dabar turimais padėjėjais, o daugiau pinigų gaunantieji „patarėjai“ jiems nėra būtini.
Tiesa ministrų kabinetas diplomatiškai išvengė griežtesnių pareiškimų. Tačiau jie šiuo atveju praverstų.
Juk seniai vieša paslaptis yra tai, kad tie pagalbininkų etatai, kuriuos turi kiekvienas Seimo narys, – savivalės, piktnaudžiavimo ar net galimo valstybės lėšų grobstymo džiunglės.
Daugelis tautos išrinktųjų į šį „darbą“ priima tiek savo ar draugų artimuosius, giminaičius, tiek savo atstovaujamų partijų aparato darbuotojus, tiek prieglaudos gyvenime ieškančius nevykėlius.
Šių padėjėjų pagalba valstybei neretai apsiriboja tuo, jog jie turi pažymėjimus, kuriais gali reikšmingai pamojuoti, taip pat galimybę pasinaudoti Seimo ištekliais.
Nors šių asmenų atlyginimas ne iš didžiųjų, o dalį jo dar kartais tenka sumokėti kėde pasirūpinusiai partijai, toks priedas vis tiek ne pro šalį.
Kokių žmonių pasitaiko tarp tautos išrinktųjų pagalbininkų, šiomis dienomis priminė ir teisėsaugos pateikti įtarimai sukčiavimu buvusiai Šiaulių miesto tarybos narei ir buvusiai parlamentaro socialdemokrato E.Žakario padėjėjai V.Račienei.
„Lietuvos rytui“ atskleidus, jog ši moteris simuliavo esanti akla, suklastojo savo neįgalumą, paaiškėjo, kad ji galimai neteisėtai gavo daugiau negu 17 tūkstančių eurų.
Beje, E.Žakaris – vienas pataisų, reikalaujančių Seimo nariams patarėjų ir papildomų pinigų jiems, teikėjų.
Žinoma, tarp tautos išrinktųjų pagalbininkų yra daug ir tokių, kurie išties pluša padėdami Seimo nariams dirbti tiesioginį jų darbą.
Neatmestina, kad tokie parlamentarams pagelbėjo parengti ir patarėjų statusą numatančias įstatymo pataisas.
Tačiau sunku patikėti, kad tie papildomų patarėjų panorę Seimo nariai nežinojo apie kolegų padėjėjų piktnaudžiavimus.
Dar sunku pasakyti, koks bus šių projektų likimas. Galimas dalykas, kad pataisos toliau bus svarstomos Seime, nors dėl jų Vyriausybė bus oficialiai priėmusi neigiamą išvadą.
Kad ir kaip baigtųsi ši istorija, galima prognozuoti, jog politikų ir partijų manipuliavimas padėjėjų etatais bei jiems skiriamais valstybės pinigais nenutrūks.
Šitokią išvadą leidžia daryti dar vienas tautos išrinktųjų piktnaudžiavimo aruodas – priedai prie algų „parlamentinei veiklai“.
Kaip leidžiami šie pinigai, visuomenė realiai nekontroliuoja. Viešai pateikiamos tik bendriausios eilutės, liudijančios, kad dauguma Seimo narių tas lėšas išsemia iki paskutinio cento. Daugiausia pinigų ištaškoma nuomojamiems prabangiems automobiliams. Taip daro net tarnybinį transportą turintys ministrai.
Kitaip sakant, parlamentinei veiklai skirti pinigai realiai yra papildomas, tik neapmokestinamas atlyginimas, kuriuo gali naudotis ir Seimo nariai, ir netgi jų šeimos.
Seimo etikos sargai, turintys prižiūrėti, kad šios lėšos būtų išleidžiamos skaidriai, ir užtikrinti, kad būtų naudojamos pagal paskirtį, jau seniai neatlieka šio darbo. Netgi priešingai – ta komisija galimus piktnaudžiavimus užtušuoja.
O ko kito laukti? Juk visi saugo savo statusą.
