Didžkukulių ar šaltibarščių ilgai neišlaikysi, todėl mūsų valstybėje įsigalėjo nauja mada – marinuoti, pūdyti ar užleisti pelėsiais įvairius pastatus – nuo namų iki sporto bazių. O paskui pamėginti juos parduoti ir tikėtis uždirbti.
Antai „Snoro“ veikla nutraukta dar 2011 metų pabaigoje. Tačiau nekilnojamojo turto aukcionai vyksta tik dabar, nors jo kreditorių komitetui vadovaujanti valstybinės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ vadovė A.Mažintienė tikino, kad šio banko nekilnojamasis turtas bus pardavinėjamas 2013-ųjų antrojoje pusėje.
Luktelėti porą metų gal būtų ir nieko bloga, nes per tiek laiko šiek tiek kilstelėjo ir nekilnojamojo turto kainos.
Tačiau nuo pat 2011-ųjų tie pastatai neturėjo šeimininkų – niekas jų neprižiūrėjo, nevalė, netvarkė. Kai kuriuose buvo galima išvysti tiktai benamių pulkus.
Pakilo ar nukrito šių statinių vertė, galima atspėti iš vieno karto. Jau pirmaisiais metais patrauklus, tačiau šeimininko rankos nejuntantis pastatas atpinga 10–20 proc. Anot teisininkų, neatmestina, kad delsimas buvo naudingas tiems, kurių pirštai tiesiasi į šiuos statinius, arba tiems, kurie kuo ilgiau norėjo likti „Snoro“ banke, gaudami didžiulius atlyginimus.
Vadinasi, per pustrečių metų „Snoro“ kreditoriai, tarp kurių pirmaisiais smuikais griežia pačios valstybės atstovai, prarado milžiniškas sumas. Vien mūsų šalyje naujų savininkų niekaip nesulaukia per 300 bankui priklausiusių pastatų, o kai kurių iš jų vien pradinė kaina viršija milijoną eurų.
Pastarosiomis dienomis aukcionuose pardavinėjamas ne tiktai „Snoro“, bet ir bankrutuojančio Ūkio banko nekilnojamasis turtas. Stebėtina, kad pastarojo veikla nutraukta gerokai vėliau – 2013-ųjų vasarį, tačiau varžytynės vyksta kone tuo pat metu.
Žinoma, Ūkio bankas buvo mažesnis, tačiau yra dar vienas skirtumas: jo bankroto procedūrą prižiūri Lietuvos administratoriai. Užtat „Snore“ iš pradžių darbavosi milžiniškomis algomis pagarsėję užsieniečiai, kol galiausiai taip pat nuspręsta pasitelkti saviškius.
Stebina ir tai, kad „Snoro“ palikimo tvarkytojai dabar dar rengiasi persvarstyti turto pardavimo užsienyje strategiją, tik negali apsispręsti, ar parduoti urmu, ar skaidyti ir taip padidinti jo patrauklumą.
Jei nebus pasirinktas pastarasis variantas, administratoriai tikrai užlips ant grėblio, kurio kotas tvojo į kaktą Palangoje nemažai statinių turinčiai valstybės valdomai įmonei „Baltija“.
Pernai nekilnojamojo turto rinkos dalyviai žagtelėjo išgirdę „Baltijos“ sprendimą parduoti tris kotedžus, didžiulį viešbutį bei poilsinę urmu ir už 2,62 mln. eurų pradinę kainą. Kitaip tariant, pusvelčiui, nes jie vertinami mažiausiai du sykius daugiau.
Tik po to, kai apie tai paskelbė „Lietuvos rytas“, Ūkio ministerija nutraukė konkursą dėl abejotino turto vertinimo. Statinius pardavinėti ėmėsi Turto bankas. Jis priėmė logišką sprendimą: kiekvieną objektą reikia siūlyti atskiriems pirkėjams.
Rezultatas: vien už tris kotedžus ir sklypus, kuriuose jie stovi, aukciono dalyviai nepagailėjo daugiau nei 1,7 mln. eurų.
Įmonei „Baltija“ dar priklauso per 8 tūkst. kvadratinių metrų ploto „Vyturio“ reabilitacijos centro pastatas, 37 arų žemės sklype esanti apie 650 kvadratinių metrų ploto poilsinė „Žilvinėlis“ ir su Meilės alėja besiribojantis „Žilvino“ viešbutis.
Nesunku suprasti, kad už kiekvieną šių objektų kurorte, kuriame nekilnojamasis turtas tikrai brangus, o jo pasiūla menka, valstybė gali susišluoti dar ne vieną milijoną eurų.
Kodėl šiuos statinius buvo skubama išparduoti kelis sykius pigiau, galėtų atsakyti nebent įtartinas sąlygas rengusius darbuotojus gerokai pakratę teisėsaugininkai.
Kita vertus, ir pastarojo aukciono pavadinti sėkmingu negalima. Kol kas Palangos Gedimino gatvėje specialusis paminklosauginis planas leidžia 5 proc. užstatymą. Todėl 36 arų žemės sklype kotedžą įsigijęs pirkėjas čia galės užstatyti 180 kvadratinių metrų. Ten dabar stovintį 195 kvadratinių metrų ploto namą per du aukštus bus galima perstatyti į mažiausiai 360 kv. m ploto pastatą.
Vargu ar pardavėjai nežinojo, kad jau baigiamas rengti naujas kurorto specialusis paminklosauginis planas, kuris šioje vietoje numato dar didesnį užstatymą.
Ar nereikėjo palaukti ir kotedžus pardavinėti priėmus naująjį specialųjį planą, kuris erdviame sklype leistų statyti du pastatus? Tuomet šio objekto kaina aukcione būtų išaugusi iki milijono eurų.
Šiame kurorte prieš metus už vos daugiau nei milijoną eurų buvo privatizuoti ir Seimui priklausę poilsio namai „Viešnagė“ su 1,1 ha sklypu, kurio tik 5 proc. galėjo užimti pastatai. Bet jį įsigiję verslininkai šią kartelę nutarė pakelti iki 16 proc., o Palangos valdžia ir Kultūros paveldo departamentas tam neprieštarauja.
Vadinasi, pirkinys labai greitai pabrango net kelis kartus. Kodėl to paties negalėjo padaryti valstybė, kuri būtų gavusi gerokai daugiau pajamų, nesuprantama.
