Prieš praėjusius Seimo rinkimus antisistemininkai telkėsi ir Lietuvoje. Bet lemiamu momentu tradiciniu lietuvišku būdu tarpusavyje susipliekė dėl lyderystės. Tuo tendencija ir pritilo. Tačiau neužgeso.
Jei atsirastų nauja energinga politinė struktūra, adrenalino stokojantys piliečiai bemat į ją atkreiptų dėmesį. Trečiųjų judėjimus kol kas stabdo, ir visiškai pagrįstai, Rusijos baimė.
Maskva atidžiai studijuoja konservatoriams ir socialdemokratams nepriklausančius politikus. Rusijos naujieji ideologai po visą Europą ieško antiliberalų ir „tradicionalistų“, tikėdamiesi, kad šie anksčiau ar vėliau kritikuos JAV bei globalizmą.
Kokios nevengiančių nesisteminėmis pasivadinti „Tvarkos ir teisingumo“ bei Darbo partijos perspektyvos? Ar jau ne metas kur kas išsamiau aptarti, kas tos politinės organizacijos yra ir kokiai gyventojų kategorijai jos atstovauja.
Mano manymu, šios dvi iš „nekalto prasidėjimo“ gimusios partijos iš pradžių buvo numatytos vadovauti Lietuvos valstybei, kai ši susimaus su naryste Europos Sąjungoje, o konservatoriai su socialdemokratais pabrukę uodegas turės pasitraukti į pašalį.
Griūvančios imperijos, pasitraukdamos iš užgrobtų teritorijų ar valstybių, visada palieka savo šalininkus, ruošiančius dirvą buvusių sugrįžimui. „Jedinstvininkai“, kurie pirmieji pretendavo į „restauruotos“ valdžios aukščiausias politines kėdes, buvo per kvaili ir šiurkštūs, kompromitavo save ir rėmėjus, tad jų paslaugų buvo mandagiai atsisakyta.
Lietuva ambicingų žmonių nestokoja. Visi keikia Seimą, bet prieš rinkimus konkurencija labai didelė. „Tvarkos ir teisingumo“ pradžios žygiai negalėjo neatkreipti dėmesio. Maskvai labai patiko „tvarkiečių“ kova prieš amerikoną V.Adamkų ir ypač prieš amerikiečių „invaziją“ Mažeikiuose.
To meto Rusijos žvalgyba informavo savo valdžią, kad tikėtina R.Pakso kompaniją atsigręšiant ir prieš NATO. Ir neapsiriko. Iškilūs šios partijos rėmėjai tai ir darė. Jei ne JAV prezidento G.Buscho aktyvi pozicija po Dvynių tragedijos, dar nežinia, kaip su naryste NATO būtų pasibaigę.
Tuo metu Maskva buvo bejėgė priešintis NATO plėtrai, nors vilties ir neprarado. Galimybė buvusiam Rusijos karinio komplekso karininkui tapti naujai išrinkto prezidento patarėju nustebino net ne tokių dalykų mačiusią Kremliaus žvalgybą.
Seimas laiku susigriebė ir užkirto kelią vienai didžiausių politinių avantiūrų, Rusijos žvalgybai net nespėjus sugalvoti būdo išgelbėti „vilties prezidentą“. Bet, kaip mokėmės dar mokykloje, niekas iš nieko neatsiranda ir niekur nepradingsta.
R.Paksas, jau iš tų pačių rinkėjų malonės – europarlamentaras, užima „kitokią“ nei kiti Lietuvos atstovai poziciją, pasisakė prieš eurą Lietuvoje, o šiuo metu yra bene ryškiausias Lietuvos euroskeptikas, nors labai gerai žino: be narystės euroatlantinėje kompanijoje Lietuvai, liaudiškai tariant, yra šakės.
Pasitraukus patriotizmo dvasią dar išlaikiusiam V.Mazuroniui iš kankinių partijos, „tvarkiečių“ šansai kituose rinkimuose sumažėjo, bet ne tiek, kad jie nugrimztų į dugną. Imperijos apnuodija net kelias kartas iš eilės.
Sunku pasakyti, ar V.Mazuronis, bėgdamas nuo vieno politinio gyvūno, neužšoko ant dar pavojingesnio. Darbo partija yra gudresnė ir atsargesnė už „tvarkiečius“. Ji niekada bent kiek aiškiau nėra išsakiusi požiūrio nei į Rusiją, nei į jos vadovus, nei į ES, nei į NATO. Darbo partija, ir tiek.
Tiesa, Darbo partija kritikuoja teisėsaugą, sakant paprasčiau, jos nekenčia. O ką? V.Landsbergis švelniau apie tai kalba?
Seimo pirmininkė, buvusi „darbiečių“ vadovė du kartus viešai palaikė Maidaną, pasmerkė Krymo okupantus, bet, suprask žmogau, ar tai jos asmeninė pozicija, ar ir partijos. Matyt, kai vėl bus nenaudinga kritikuoti Maskvą, o toks metas artėja, Darbo partijos faktinis vadovas pasakys, kad L.Graužinienė yra suaugęs žmogus ir pati atsako už savo žodžius.
Miglų pūtimo rinkėjams į akis menas šiuo metu mūsų valstybėje yra pasiekęs aukštumas. Bet, ko gero, ne vien dėl šio meno Darbo partija išlieka politiniuose reitinguose gana aukštai. Ir manau, net ne papirkinėdama rinkėjus pažadais apie minimalų atlyginimą.
Kaip darbiečiai surenka balsuotojus ir rėmėjus – kol kas paslaptis. Ji slypi keistuose ir logiškai sunkiai paaiškinamuose Lietuvos piliečių mąstymo vingiuose. Viename keisto mintijimo užkaboryje sėdi specifinė savybė – „tyčia“.
Neseniai koncernas „Vikonda“, Darbo partijos „nekalto prasidėjimo“ teritorija, atšventė savo kilmės jubiliejų.
Pagerbti susirinko minios, nors „Vikonda“ teisėsaugos daugiau nei prieštaringai vertinama kompanija. Tokiame kontekste kai kam gal ir nederėjo renginyje dalyvauti. Dalyvavo. Tyčia.
Visi šventės dalyviai viską suprato ir žinojo, jog daug žmonių gūžčios pečiais tyrinėdami nuotraukas su įžymybėmis, bet vis tiek leido interpretacijoms lietis laisvai. Kodėl? Tyčia.
Žinia visuomenei paprasta: eikit po paraliais su savo teismais ir juodosiomis buhalterijomis. Tyčia remsime V.Uspaskichą ir netyčia rinkimuose išvesim Darbo partiją į lyderes.
