Prieš praėjusius Seimo rinkimus antisistemininkai telkėsi ir Lietuvoje.
Bet lemiamu momentu tradiciniu lietuvišku būdu tarpusavyje susipliekė
dėl lyderystės. Tuo tendencija ir pritilo. Tačiau neužgeso.
Jei atsirastų nauja energinga politinė struktūra, adrenalino stokojantys
piliečiai bemat į ją atkreiptų dėmesį. Trečiųjų judėjimus kol kas
stabdo, ir visiškai pagrįstai, Rusijos baimė.
Maskva atidžiai studijuoja konservatoriams ir socialdemokratams
nepriklausančius politikus. Rusijos naujieji ideologai po visą Europą
ieško antiliberalų ir „tradicionalistų“, tikėdamiesi, kad šie anksčiau
ar vėliau kritikuos JAV bei globalizmą.
Kokios nevengiančių nesisteminėmis pasivadinti „Tvarkos ir teisingumo“
bei Darbo partijos perspektyvos? Ar jau ne metas kur kas išsamiau
aptarti, kas tos politinės organizacijos yra ir kokiai gyventojų
kategorijai jos atstovauja.
Mano manymu, šios dvi iš „nekalto prasidėjimo“ gimusios partijos iš
pradžių buvo numatytos vadovauti Lietuvos valstybei, kai ši susimaus su
naryste Europos Sąjungoje, o konservatoriai su socialdemokratais
pabrukę uodegas turės pasitraukti į pašalį.
Griūvančios imperijos, pasitraukdamos iš užgrobtų teritorijų ar
valstybių, visada palieka savo šalininkus, ruošiančius dirvą buvusių
sugrįžimui. „Jedinstvininkai“, kurie pirmieji pretendavo į
„restauruotos“ valdžios aukščiausias politines kėdes, buvo per kvaili ir
šiurkštūs, kompromitavo save ir rėmėjus, tad jų paslaugų buvo mandagiai
atsisakyta.
Lietuva ambicingų žmonių nestokoja. Visi keikia Seimą, bet prieš
rinkimus konkurencija labai didelė. „Tvarkos ir teisingumo“ pradžios
žygiai negalėjo neatkreipti dėmesio. Maskvai labai patiko „tvarkiečių“
kova prieš amerikoną V.Adamkų ir ypač prieš amerikiečių „invaziją“
Mažeikiuose.
To meto Rusijos žvalgyba informavo savo valdžią, kad tikėtina R.Pakso
kompaniją atsigręšiant ir prieš NATO. Ir neapsiriko. Iškilūs šios
partijos rėmėjai tai ir darė. Jei ne JAV prezidento G.Buscho aktyvi
pozicija po Dvynių tragedijos, dar nežinia, kaip su naryste NATO būtų
pasibaigę.
Tuo metu Maskva buvo bejėgė priešintis NATO plėtrai, nors vilties ir
neprarado. Galimybė buvusiam Rusijos karinio komplekso karininkui tapti
naujai išrinkto prezidento patarėju nustebino net ne tokių dalykų
mačiusią Kremliaus žvalgybą.
Seimas laiku susigriebė ir užkirto kelią vienai didžiausių politinių
avantiūrų, Rusijos žvalgybai net nespėjus sugalvoti būdo išgelbėti
„vilties prezidentą“. Bet, kaip mokėmės dar mokykloje, niekas iš nieko
neatsiranda ir niekur nepradingsta.
R.Paksas, jau iš tų pačių rinkėjų malonės – europarlamentaras, užima
„kitokią“ nei kiti Lietuvos atstovai poziciją, pasisakė prieš eurą
Lietuvoje, o šiuo metu yra bene ryškiausias Lietuvos euroskeptikas, nors
labai gerai žino: be narystės euroatlantinėje kompanijoje Lietuvai,
liaudiškai tariant, yra šakės.
Pasitraukus patriotizmo dvasią dar išlaikiusiam V.Mazuroniui iš kankinių
partijos, „tvarkiečių“ šansai kituose rinkimuose sumažėjo, bet ne tiek,
kad jie nugrimztų į dugną. Imperijos apnuodija net kelias kartas iš
eilės.
Sunku pasakyti, ar V.Mazuronis, bėgdamas nuo vieno politinio gyvūno,
neužšoko ant dar pavojingesnio. Darbo partija yra gudresnė ir
atsargesnė už „tvarkiečius“. Ji niekada bent kiek aiškiau nėra
išsakiusi požiūrio nei į Rusiją, nei į jos vadovus, nei į ES, nei į
NATO. Darbo partija, ir tiek.
Tiesa, Darbo partija kritikuoja teisėsaugą, sakant paprasčiau, jos
nekenčia. O ką? V.Landsbergis švelniau apie tai kalba?
Seimo pirmininkė, buvusi „darbiečių“ vadovė du kartus viešai palaikė
Maidaną, pasmerkė Krymo okupantus, bet, suprask žmogau, ar tai jos
asmeninė pozicija, ar ir partijos. Matyt, kai vėl bus nenaudinga
kritikuoti Maskvą, o toks metas artėja, Darbo partijos faktinis vadovas
pasakys, kad L.Graužinienė yra suaugęs žmogus ir pati atsako už savo
žodžius.
Miglų pūtimo rinkėjams į akis menas šiuo metu mūsų valstybėje yra
pasiekęs aukštumas. Bet, ko gero, ne vien dėl šio meno Darbo partija
išlieka politiniuose reitinguose gana aukštai. Ir manau, net ne
papirkinėdama rinkėjus pažadais apie minimalų atlyginimą.
Kaip darbiečiai surenka balsuotojus ir rėmėjus – kol kas paslaptis. Ji
slypi keistuose ir logiškai sunkiai paaiškinamuose Lietuvos piliečių
mąstymo vingiuose. Viename keisto mintijimo užkaboryje sėdi specifinė
savybė – „tyčia“.
Neseniai koncernas „Vikonda“, Darbo partijos „nekalto prasidėjimo“
teritorija, atšventė savo kilmės jubiliejų.
Pagerbti susirinko minios, nors „Vikonda“ teisėsaugos daugiau nei
prieštaringai vertinama kompanija. Tokiame kontekste kai kam gal ir
nederėjo renginyje dalyvauti. Dalyvavo. Tyčia.
Visi šventės dalyviai viską suprato ir žinojo, jog daug žmonių gūžčios
pečiais tyrinėdami nuotraukas su įžymybėmis, bet vis tiek leido
interpretacijoms lietis laisvai. Kodėl? Tyčia.
Žinia visuomenei paprasta: eikit po paraliais su savo teismais ir
juodosiomis buhalterijomis. Tyčia remsime V.Uspaskichą ir netyčia
rinkimuose išvesim Darbo partiją į lyderes.