Na, iš tiesų erkės pavyzdys nėra labai simpatiškas net ir matant čia savotišką nuodugnumo ar ištikimybės pasirinktai temai pavyzdį, tačiau galbūt būsite labiau atlaidūs išgirdę, kad toks pavyzdys moko dar ir kažko kito, tarkime, štai tokios išminties – kaip yra galima be didesnių sentimentų atsitraukti, kai tema lieka išsemta, nebeaktuali, nebedominanti didžiųjų žmonijos masių.
Žinoma, A.Užkalnis domins žmoniją dar kurį laiką, tačiau kažkoks paslaptingas balsas kužda, kad apie anąjį aš pats turiu progą užsiminti paskutinį kartą dėl tos paprasčiausios priežasties, jog po šio straipsnelio pasijusiu pasisotinęs iki galo arba net persisotinęs.
Kadangi nesu koks nors A.Užkalnio biografas, būtinąją liaupsių dalį apie mūsų herojaus reikšmę ir svarbą viešosios erdvės išvėdinimui nuo naftalino dvoko, praleisiu. Jeigu leisite, čia atkreipsiu dėmesį tik į tai, kad kartais būna net ir taip, jog pats rašytojas yra ne mažiau įdomus personažas nei jo kuriami personažai, savo ryškiais charakterio bruožais tapdamas viliojančiu karikatūristo taikiniu. Kai kalbame apie tokį karikatūribilaus žmogaus atvejį, prieš akis visų pirma iškyla A.Užkalnio pavyzdys. Vis tik didžioji A.Užkalnio paslaptis yra jo pateiktų mūsų dėmesiu hiprrealistinės manieros personažų įtaiga, visų jų sankaupoje, tarkime, kažkoks lėlių teatras su bauginančio panašumo gyvų žmonių veidais. Jeigu būsite atidus, lengvai pastebėsite, kad tokių tipažų, kuriuos aprašo A. Užkalnis, pretenduodamas tapti labiausiai tiksliu mūsų laikų metraštininku, tikrovėje visiškai nėra, tačiau taip pat kyla įspūdis, kad jo nupiešti tipažai taip pat nėra tik kažkokia literatūrinė fikcija, išmislas , išgalvotos personos pagal savivališką autoriau užmanymą, siautėjant neįcentrintai vaizduotei.
Vartojant I. Kanto terminologiją su saikinga vulgarizacijos doze, būtina taikantis prie temos, būtų galima sakyti, kad A.Užkalnio straipsnių personažai yra nekonstitutyvūs, t. y. neatitinka jokio objekto tikrovėje, nekonstituoja tikrovės sekos, o, iš kitos pusės, tos pačios terminologijos lengvabūdiško taikymo atveju tariant, nėra reguliatyvinės proto idėjos. Taigi klausimas – į kokios tikrovės duris beldžiasi minėtojo tipo personažai, kokią tikrovės versiją jie reprezentuoja? Nevedžiodamas skaitytojo ilgiau už nosies atsakysiu iškart su užaštrintu staigumu – A. Užkalnio reportažų apie tikrovę personažai yra ne kas kita kaip paties A. Užkalnio animos transformancijos, t. y. reljefiškos jo pasąmonės figūros, persisunkusios mūsų herojaus užtamsinto asmenybiškumo syvais. Būtent tokia jų prigimtis lemia anojo kuriamo sutirštinto realumo lėlių teatro stilistiką arba net pačią pretenziją į fantasmagorinį realumą. Truputėlį erzina tai, kad dabar mielam skaitytojui tarsi ir privalau priminti – koks daiktas yra ta anima arba animus.
Taigi tik primenu, o ne aiškinu iš naujo, kad anima ir animus yra C.G.Jungo analitinės psichologijos sąvokos, iškylančios bandant išryškinti kolektyvinės pasąmonės archetipus, pažyminčios priešingos lyties savybių ir potencialų rinkinį mūsų psichikoje, – taigi anima yra savotiška „vidinė moteris“ vyro psichikoje, o animus – „vidinis vyras“ moters psichikoje.
Kokiais žodžiais byloja, mums skundžiasi, spurda, bandydama prasiveržti į dienos šviesą, A.Užkalnio anima jo tekstų viražuose?
Tai yra čia dažnai sutinkama, visus erzinanti giminaitė iš kaimo Jadzė arba jau, kaip pastaruoju metu, nutampytu megztiniu, nesipraususi, be kosmetikos filologė.
Žinia, tikras vyras turi smirdėti viskiu ir cigarais, tačiau, kaip atrodo, dar svarbesnis giminystės momentas yra tai, kad pats A.Užkalnis visa savo esme yra filologinas, net pastudijavęs universitete, jeigu neklystu, vienerius metus anglų filologiją. Apie tokius žmones sakoma: neduok jam pavalgyti, bet leisk pasiginčyti dėl kalbos kultūros normų. Ką būtų galima pabaigtai pasakyti apie kitų čia paminėtų asmenų priešingos lyties pasąmoninę pusę psichinio aparato duotybėje?
Laisvojo rašeivos statusas leidžia apytikriai spėti, kad D. Grybauskaitės animus yra pasenėjęs Tarzanas, – jau nebelaipiojantis medžiais, bet virtuoziškai grojantis fortepijonu, patapę muzikos profesoriumi superherojus. Neabejoju, kad N.Venckienės animus yra pedofilas Čekanavičius su kai kuriais senosios Kauno banditų kartos psichodelinio žudiko štrichais.
Kartą jau esu bandęs spėti, kad V.Putino „ vidinė moteris“ – tai Gorgonės Medūza su gyvatėmis ant galvos vietoj plaukų.
Toks tarsi galėtų būti pseudoromatinis V.Putino įvaizdis su aliuzija į virsmo dinamiką. Tačiau iš tiesų V.Putinas – tai sustingusi karo kaukė be jokios anima ar animus plastikos.
