Jeigu konservatoriai sumenktų ir prarastų politinę įtaką, vienintelė
patikima nacionalinio saugumo klausimu politinė organizacija liktų tik
Socialdemokratų partija. Nei Darbo partijos, nei partijos „Tvarka ir
teisingumas“ politikais negalima pasitikėti.
Liberalų sąjūdis kol kas yra eksperimentinė partija. Nacionalinis
saugumas, nuosekli ir pastovi euroatlantinė politika buvo ir tebėra
svarbiausias partijų patikimumo kriterijus ir tebeturi didžiausią
reikšmę renkantis, už ką balsuoti politinių jėgų ir jėgelių margumyne.
Tiesą sakant, iš daugelio partijų liko tik pavadinimai.
Gali rastis naujas politinis sambūris ir net peršokti rinkimų
pertvarą, bet tokia partija patikima taptų tik po dešimties metų.
Solidi užsienio politika ir stabilumas yra pagrindas ir Vakarų Europos
valstybėms ne tik pasitikėti, bet ir nerizikuojant bei sukandus dantis
paremti krizės metu.
Įgyti pasitikėjimą Vakarų Europoje reikia daug metų ir ypač tai sunku iš
sovietinės santvarkos atėjusiems politikams.
Tai labai gerai suprato iš esmės vykstant revoliucinei pervartai išlikę
lietuviškieji komunistai, socialistai, socialdemokratai, po trumpalaikių
kontroversiškų samprotavimų apie santykius su Rusija A.Brazausko
vadovaujami aiškiai pasukę vakarietiška linkme. Tai laiku priimtas
sprendimas, išgelbėjęs socialdemokratus.
Priešingu atveju kairiesiems atstovautų tik konservatorių vadais
nusivylę ir iš jų gretų pasitraukę politikai.
Lietuvos socialdemokratai kantriai veikdami pagaliau įsitvirtino
europinėje kairės centro erdvėje – senosios ES narės gerai žino, su kuo
bendrauja.
Prieš dvidešimt metų keliavau po buvusią Vokietijos Demokratinę
Respubliką – VDR. Energingi vokiečių krikščionys demokratai tikino:
jeigu Lietuvos rinkėjai atiduos valdžią A.Brazausko komandai, Lietuva
niekada netaps nei NATO, nei ES nare.
Istorija taip pasikeitė, jog dabar, ko gero, reikia žiūrėti, kad
kraštutiniai dešinieji neišstotų iš ES.
A.Brazauskas nusipelno iškilaus politiko vardo vien todėl, kad
turėdamas didelę psichologinę įtaką dėl smulkmeniškos kovos su
V.Landsbergiu svarbiu krypties į ES pasirinkimo momentu nenuvedė
nemenkos migloto mąstymo Lietuvos gyventojų dalies šunkeliais ir pats
tapo aktyviu euroatlantinės narystės šalininku.
Tai neliko nepastebėta ir Vakarų Europoje. Dabar jau visiškai
nebesvarbi A.Brazausko politinė biografija, fragmentiški, kartais net
šokiruojantys pareiškimai atkuriant Nepriklausomybę, o juo labiau
komunistinis kontekstas, kuris vis labiau persikelia iš rinkėjų galvų į
istorikų monografijas ar archyvines parodas.
Visa Rytų Europa pilna brazauskinių politinių biografijų. Bet patys ne
visada šventi rinkėjai sprendžia savaip. Galiausiai kodėl jie turėtų
smerkti už praeitį A.Brazauską, jeigu konservatoriai Lietuvos prezidente
kėlė ir remia komunistinės aukštosios partinės mokyklos ilgametę
dėstytoją?
Tinkamu laiku A.Brazauskas pasuko socialdemokratus į Vakarus,
D.Grybauskaitė Rusijos karo su Ukraina fone užsiėmė realiu Lietuvos
saugumo užtikrinimu. Aljanso nariai Lietuva pasitiki ir net rodo
kitiems kaip pavyzdį.
Nacionalinio saugumo politikos požiūriu šiuo metu socialdemokratų
pozicijos labai stiprios, pripažįstamos ES ir JAV, ir tai yra bene
svarbiausias koziris kitų metų rinkimuose į Seimą.
Opozicija šiuo klausimu kritikos socialdemokratams nėra dar išsakiusi ir
kažin ar išsakys.
Konservatorių šešėlinis užsienio reikalų ministras tikrai yra dideliame
šešėlyje, nors problemų, nebūtinai strateginio lygmens, yra daug.
Užsienio reikalų ministerija, nepaisant gero ministro tarptautinio
veikimo, yra mažiausiai reformuota institucija nuo pirmųjų jos žingsnių
prieš daug metų.
Visuomenė šia įstaiga mažai domisi, ją aplenkia ir žiniasklaida, tačiau
opozicijai čia darbo per akis. Jau prieš dešimt metų ES valstybės
pradėjo kurti šiuolaikinį Užsienio reikalų ministerijos modelį, pigesnį,
dinamiškesnį ir lankstesnį, atsisakydamos griozdiškos, vos ne iš XIX
amžiaus ateinančios biurokratinės sistemos ir diplomatijos koncepcijos.
Deja, Lietuvoje nieko apie tai negirdėti. Todėl, kad Lietuvoje
diplomatinė tarnyba yra karjera, o ne pašaukimas.
O ką? Nėra jokių problemų Krašto apsaugos ministerijoje? Viskas
baigiasi šauktiniais ir haubicų pirkimu? Tačiau paskendo du civiliniai
aviatoriai ir išryškėjo vos ne dešimtmetį atviros spragos.
Daugelio gyventojų akyse Krašto apsaugos ministerija atrodo lyg NATO
įstaiga Lietuvoje, maža valstybė šiek tiek didesnėje, autonomiška ir
kritikos nepasiekiama. Bet biudžetas Lietuvos ir kariai ne iš Marso.
Didelėse ir menkesnėse Lietuvos institucijose prisikabinama net dėl
pažeidimų perkant kanceliarinius reikmenis. O kaip yra dėl ginkluotės
įsigijimo? Kas kontroliuoja?
Priešingai negu konservatoriai, socialdemokratai tiki apklausomis ir
ramiai laukia pavėlavusios rinkimų švytuoklės perėjimo į priešingą pusę.
Taip, dėl saugumo ir užsienio politikos jie gali būti ramūs. Konkurentų
nematyti.
Tačiau vidaus politikoje gali būti staigmenų. Viena jų – gausėjantys
Lietuvos piliečiai Lenkijoje, vis didesnėmis baimės akimis stebintys,
kaip vienas euras vejasi vieną litą. O algos tokios pat.
Už kurią partiją jie balsuos per rinkimus? Darbo? Kaip ir tie, kurie
nukentėjo nuo sankcijų karo? Tylus kerštas yra pavojingesnis už
atvirą, kad ir aštrią diskusiją. Kad ir apie užsienio politiką.
Politinėmis temomis mūsų valstybės gyventojai vis mažiau atvirauja.
Juk turi galimybę nesakyti, už ką balsavo.