Jeigu konservatoriai sumenktų ir prarastų politinę įtaką, vienintelė patikima nacionalinio saugumo klausimu politinė organizacija liktų tik Socialdemokratų partija. Nei Darbo partijos, nei partijos „Tvarka ir teisingumas“ politikais negalima pasitikėti.
Liberalų sąjūdis kol kas yra eksperimentinė partija. Nacionalinis saugumas, nuosekli ir pastovi euroatlantinė politika buvo ir tebėra svarbiausias partijų patikimumo kriterijus ir tebeturi didžiausią reikšmę renkantis, už ką balsuoti politinių jėgų ir jėgelių margumyne. Tiesą sakant, iš daugelio partijų liko tik pavadinimai.
Gali rastis naujas politinis sambūris ir net peršokti rinkimų pertvarą, bet tokia partija patikima taptų tik po dešimties metų.
Solidi užsienio politika ir stabilumas yra pagrindas ir Vakarų Europos valstybėms ne tik pasitikėti, bet ir nerizikuojant bei sukandus dantis paremti krizės metu.
Įgyti pasitikėjimą Vakarų Europoje reikia daug metų ir ypač tai sunku iš sovietinės santvarkos atėjusiems politikams.
Tai labai gerai suprato iš esmės vykstant revoliucinei pervartai išlikę lietuviškieji komunistai, socialistai, socialdemokratai, po trumpalaikių kontroversiškų samprotavimų apie santykius su Rusija A.Brazausko vadovaujami aiškiai pasukę vakarietiška linkme. Tai laiku priimtas sprendimas, išgelbėjęs socialdemokratus.
Priešingu atveju kairiesiems atstovautų tik konservatorių vadais nusivylę ir iš jų gretų pasitraukę politikai.
Lietuvos socialdemokratai kantriai veikdami pagaliau įsitvirtino europinėje kairės centro erdvėje – senosios ES narės gerai žino, su kuo bendrauja.
Prieš dvidešimt metų keliavau po buvusią Vokietijos Demokratinę Respubliką – VDR. Energingi vokiečių krikščionys demokratai tikino: jeigu Lietuvos rinkėjai atiduos valdžią A.Brazausko komandai, Lietuva niekada netaps nei NATO, nei ES nare.
Istorija taip pasikeitė, jog dabar, ko gero, reikia žiūrėti, kad kraštutiniai dešinieji neišstotų iš ES.
A.Brazauskas nusipelno iškilaus politiko vardo vien todėl, kad turėdamas didelę psichologinę įtaką dėl smulkmeniškos kovos su V.Landsbergiu svarbiu krypties į ES pasirinkimo momentu nenuvedė nemenkos migloto mąstymo Lietuvos gyventojų dalies šunkeliais ir pats tapo aktyviu euroatlantinės narystės šalininku.
Tai neliko nepastebėta ir Vakarų Europoje. Dabar jau visiškai nebesvarbi A.Brazausko politinė biografija, fragmentiški, kartais net šokiruojantys pareiškimai atkuriant Nepriklausomybę, o juo labiau komunistinis kontekstas, kuris vis labiau persikelia iš rinkėjų galvų į istorikų monografijas ar archyvines parodas.
Visa Rytų Europa pilna brazauskinių politinių biografijų. Bet patys ne visada šventi rinkėjai sprendžia savaip. Galiausiai kodėl jie turėtų smerkti už praeitį A.Brazauską, jeigu konservatoriai Lietuvos prezidente kėlė ir remia komunistinės aukštosios partinės mokyklos ilgametę dėstytoją?
Tinkamu laiku A.Brazauskas pasuko socialdemokratus į Vakarus, D.Grybauskaitė Rusijos karo su Ukraina fone užsiėmė realiu Lietuvos saugumo užtikrinimu. Aljanso nariai Lietuva pasitiki ir net rodo kitiems kaip pavyzdį.
Nacionalinio saugumo politikos požiūriu šiuo metu socialdemokratų pozicijos labai stiprios, pripažįstamos ES ir JAV, ir tai yra bene svarbiausias koziris kitų metų rinkimuose į Seimą.
Opozicija šiuo klausimu kritikos socialdemokratams nėra dar išsakiusi ir kažin ar išsakys.
Konservatorių šešėlinis užsienio reikalų ministras tikrai yra dideliame šešėlyje, nors problemų, nebūtinai strateginio lygmens, yra daug. Užsienio reikalų ministerija, nepaisant gero ministro tarptautinio veikimo, yra mažiausiai reformuota institucija nuo pirmųjų jos žingsnių prieš daug metų.
Visuomenė šia įstaiga mažai domisi, ją aplenkia ir žiniasklaida, tačiau opozicijai čia darbo per akis. Jau prieš dešimt metų ES valstybės pradėjo kurti šiuolaikinį Užsienio reikalų ministerijos modelį, pigesnį, dinamiškesnį ir lankstesnį, atsisakydamos griozdiškos, vos ne iš XIX amžiaus ateinančios biurokratinės sistemos ir diplomatijos koncepcijos. Deja, Lietuvoje nieko apie tai negirdėti. Todėl, kad Lietuvoje diplomatinė tarnyba yra karjera, o ne pašaukimas.
O ką? Nėra jokių problemų Krašto apsaugos ministerijoje? Viskas baigiasi šauktiniais ir haubicų pirkimu? Tačiau paskendo du civiliniai aviatoriai ir išryškėjo vos ne dešimtmetį atviros spragos.
Daugelio gyventojų akyse Krašto apsaugos ministerija atrodo lyg NATO įstaiga Lietuvoje, maža valstybė šiek tiek didesnėje, autonomiška ir kritikos nepasiekiama. Bet biudžetas Lietuvos ir kariai ne iš Marso.
Didelėse ir menkesnėse Lietuvos institucijose prisikabinama net dėl pažeidimų perkant kanceliarinius reikmenis. O kaip yra dėl ginkluotės įsigijimo? Kas kontroliuoja?
Priešingai negu konservatoriai, socialdemokratai tiki apklausomis ir ramiai laukia pavėlavusios rinkimų švytuoklės perėjimo į priešingą pusę. Taip, dėl saugumo ir užsienio politikos jie gali būti ramūs. Konkurentų nematyti.
Tačiau vidaus politikoje gali būti staigmenų. Viena jų – gausėjantys Lietuvos piliečiai Lenkijoje, vis didesnėmis baimės akimis stebintys, kaip vienas euras vejasi vieną litą. O algos tokios pat.
Už kurią partiją jie balsuos per rinkimus? Darbo? Kaip ir tie, kurie nukentėjo nuo sankcijų karo? Tylus kerštas yra pavojingesnis už atvirą, kad ir aštrią diskusiją. Kad ir apie užsienio politiką.
Politinėmis temomis mūsų valstybės gyventojai vis mažiau atvirauja. Juk turi galimybę nesakyti, už ką balsavo.
