Šių metų antirekordas: 3 km ilgio automobilių spūstis Smiltynėje. Pareigūnų neva patarimo „kantriai laukti spūstyje, kol pavyks patekti į keltą“ kitaip nepavadinsi kaip pasityčiojimu iš žmonių. Turėdama tokį perlą – Kuršių neriją, valdžia spjauna į žmonių norą pamatyti tą perlą, pabuvoti jame.
Kokie yra argumentai nestatyti tilto? Tai pakenks Neringai, esą dėl to protestuoja ir UNESCO. Abu „argumentai“ yra nesąmonė. Pirma, niekas neįrodė, kad pastačius tiltą, automobilių judėjimas nerijoje drastiškai padidės, reguliuoti srautą per tiltą juk visai paprasta. Antra, toji UNESCO, pasirodo, visai neprotestuoja. Beje, valdininkai ir šiaip „prieštiltiniai“ įtakingi žmonės gyvena ne Neringoje, o Vilniuje.
Išdėstysiu ir savo argumentus – už. Svarbiausiu jų turėtų būti Lietuvos ir mūsų kraštą lankančių šimtų tūkstančių žmonių atvykimo į Neringą patogumas, ten nuolat gyvenančių neringiškių gyvenimo komfortas ir saugumas. Ne mažiau svarbu ir nerijos gamta, kurios apsaugai, pvz., gaisro metu, reikia itin greito reagavimo.
Pati Neringa ne pirmus metus aliarmuoja, kad be tilto gyvenimas šioje atskirtoje nuo Lietuvos žemėje tikrai yra tikrai problematiškas. Tai įrodo ir gyventojų apklausos: 90 proc. neringiškių tilto nori.
Aiškinimai, kad pastačius tiltą Nerija bus nusiaubta, neturi jokio pagrindo. Pavyzdžiu galėtų būti Vokietijos Fehmarno sala, į kurią dar 1963 metais pastatytas beveik kilometro ilgio tiltas. Jį atidarius sala suklestėjo, niekas jos nenusiaubė.
Kitąmet čia bus pradėtas kasti 18 kilometrų tunelis į Daniją (statybos pabaiga numatyta 2024 m.), taigi sala taps „pravažiuojamu kiemu“. Tačiau visi dėl tokios statybos tik džiaugiasi.
Aiškinimai, kad Neringa dūsta nuo automobilių irgi iš piršto laužta. Problema yra tik stovėjimo aikštelės, jų yra per mažai. Mitas yra ir UNESCO baubas, esą ši organizacija yra ir prieš tiltą, ir prieš senų namų griovimą, ir prieš naujų statymą.
Visa tai yra netiesa, sako Neringos meras Darius Jasaitis, pats pasikalbėjęs su UNESCO veikėjais. Kalbėti, kad tiltas padarys žalą gamtai nepagrįsti, juk vien keltai per metus sudegina šimtus tonų dyzelinio kuro, išmeta daug teršalų, kilometrinės automobilių eilės taip pat degina kurą. O kokius teršalus išmes ramiai stovintis tiltas?
Buvusi Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė buvo viena įnirtingiausių tilto priešininkių: „negalima visą laiką apie tą patį siūlymą kalbėti metai iš metų... nesilaikome tarptautinių įsipareigojimų (kokių?), toks pakartotinis to paties klausimo kėlimas mažina visuomenės pasitikėjimą valstybe (tai bent!)“.
Žodžiu, pats ponas Dievas, matyt, jai prisakė, kad tilto čia nebus ant amžių amžinųjų. Beje, mažiausiai dešimties metų kartojimas, kad reikia skubiai platinti kelią nuo Kauno iki Lenkijos sienos (vietoje velniaižin kam reikalingo siauresnės vėžės geležinkelio) žymiai labiau mažina tą pasitikėjimą.
„Mūsų šalis, gynusi Kuršių neriją nuo didžiulės urbanizacijos Rusijos teritorijoje, dabar, planuodama drastiškai automobilių srautą į pusiasalį padidinsiančio tilto statybą, elgiasi neadekvačiai“. Taip iškilmingai aiškina Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Romas Pakalnis.
Čia vėlgi netiesos sakymas, nes kalba eina juk ne apie automobilių srauto didinimą, bet apie žmonių gyvenimo kokybės gerinimą ir tos pačios gamtos saugojimą, pvz., gesinant gaisrus ar kitų nelaimių atvejais. O srautą reguliuoti yra visai lengva: užkardas ir pinigų rinkimo kasa – gali būti ir automatinė. Viskas.
Tačiau R.Pakalnis ginčija: esą automobilių srauto neapribos net labai dideli važiavimo tiltu mokesčiai, „vienkartiniai savaitgalio malonumai, noras atvažiuoti tiesiai į Kuršių nerijos paplūdimį bus svarbesnis veiksnys nei pinigai“.
Tai bent logika! Betgi už tuos „labai didelius pinigus“ bus galima nusipirkti ne vieną malūnsparnį tų paplūdimių stebėjimui, jeigu pagrindine problema taps važinėjimas paplūdimiais ar smėlio kopomis. Sunku būtų surasti absurdiškesnių argumentų prieš tilto statybą.
Kaip tokie dalykai – vandens ar kitokios kliūtys, trukdančios žmonių gyvenimui ir veiklai sprendžiamos Europoje? Čia stengiamasi ne tik didesnius, bet ir mažesnius žemės plotus sujungti, t.y. padaryti patogius susisiekimui.
Pavyzdžiu Lietuvoje gali būti ir Rusnės sala Nemune. Prieš šimtą metų čia buvo pastatytas gražus dviejų arkų tiltas netgi su pakeliama vidurine dalimi, nors gyventojų tuo metu ten buvo apie 2000, šiuo metu – pusantro tūkstančio. Gaila, jis buvo sugriautas, vietoje jo atsirado jau ne toks išvaizdus.
Alytuje statomas pėsčiųjų – jau ketvirtasis mieste tiltas per Nemuną, sujungsiantis kurortinę miesto dalį ir piliakalnį. Tilto sąmatinė vertė – 30 mln. litų, didžioji dalis sumos – Europos Sąjungos lėšos. Miesto vadovų nuomone, toks šiuolaikiškas objektas taps Alytaus traukos centru, nes „tiltai yra miesto veidas“.
Estijoje tarp Saaremos ir Muhu salų dar 1876 pastatyta 4 km ilgio damba – puikus susisiekimo kelias. To negana, pastaraisiais metais netyla diskusijos dėl 10 kilometrų(!) tilto iš žemyno į šias salas. 70 proc. šalies gyventojų tam pritaria.
Švedijos Ölando sala su žemynu buvo sujungta šešių kilometrų tiltu. Ją irgi saugo UNESCO. Ir nieko nenutiko, sala buvo prikelta gyvybei, gyventojams ir poilsiautojams tapo patogu pasiekti salą, o saugomas kraštovaizdis nė kiek nenukentėjo. Norvegijos pavyzdžiai iš viso gali užgniaužti kvapą. Į daugelį jūros salose esančių kaimelių čia nutiesti tiltai, o tarp kalnuotose pakrantėse esančių miestelių iškasti ilgiausi tuneliai.
Jeigu Lietuvos ir Europos tiltų pavyzdžiai nedaro įspūdžio, gal pasinaudokime kitokiu pasiūlymu? Štai žinomo architekto Leonardo Vaičio „betiltis“ receptas: „Neringa išlikti ilgam išskirtinėje saugomoje gamtinėje teritorijoje gali tiktai tapdama finansinio elito kurortu. Kaipgi tą pasiekti? Pradėkime nuo natūralaus riboženklio – kelto.
Branginam bilietus, ekologinį mokestį – dvigubai, tranzitiniams – dar dvigubai... Pabranginkite mokestį už nakvynę, tegul moka daugiau tie, kuriems svarbiausia bent jau ramybė“. Sutinkate, tilto priešininkai?
