Buvęs Seimo narys V.Matuzas, prieš kelerius metus tapęs įtariamuoju ir teisiamuoju, pasitraukė iš viešojo gyvenimo. Sustabdęs narystę konservatorių partijoje, jis užsidarė nuo viešumos ir pasirodo tik teismo posėdžiuose.
Sutikęs „Lietuvos rytui“ duoti išskirtinį interviu garsus panevėžietis tvirtino: „Gyvenu gerai, panevėžiečius mokau rytietiško kovos meno, o mano gyvenime ką tik atsirado naujas žmogus, vardu Izabelė.“
– Neseniai Vilniaus apygardos teisme buvote išteisintas vienoje bylų, kuriose esate kaltinamas kyšininkavimu ir piktnaudžiavimu Seimo nario padėtimi.
Ar tas išteisinamasis nuosprendis pakeis jūsų gyvenimą?
– Tai nėra bylinėjimosi pabaiga, o tik gera pradžia.
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje dar yra tikro teisingumo. Ne to panevėžietiško.
Bet manęs dar laukia ilgas, gal net keliolikos metų bylinėjimosi maratonas.
Kol kas praėjo dar tik treji kaktomušos su teisėsauga metai. Aš dar turiu laiko.
Kovosiu tol, kol numirsiu. Pažeminti žmogų galima labai greitai, tačiau sutryptam orumui susigrąžinti reikia daug laiko.
– Kiekviena patirtis žmogų keičia – nebūtinai gerąja prasme. Tarkime, iš jūsų atėmė gyvenimą, kurį gyvenote iki šiol: buvote žinomas žmogus, vienas konservatorių partijos lyderių.
– Kalbantis apie šį etapą galima ilgam įstrigti... Aš nesakyčiau, kad jis ką nors iš manęs atėmė. Gal tiesiog pasiūlė rinktis kitą kelią. Tam tikra prasme galėčiau būti dėkingas žmonėms, kurie mane pastūmėjo keistis.
Sutinku, kad kiekviena patirtis yra vertybė. Gauni žinių, kurių neišskaitysi ir nepasisemsi iš jokių knygų. Aišku, aš tokios patirties, kurią patyriau susidūręs su teisėsauga, nelinkėčiau nė vienam savo pažįstamam.
– Pradingote iš viešojo gyvenimo, ir iš karto pasklido gandai: esą V.Matuzas su šeima persikraustė į sostinę, gyvena sodo namelyje ir slepiasi nuo visuomenės.
– Girdėjau apie save ir ne tokių kalbų. Kai kas skleidžia gandus, kad išvykau į Ameriką.
Šiek tiek gyvenau toje šalyje, bet tai buvo praėjusiame tūkstantmetyje. Tačiau dabar gyvenu Panevėžio rajone, vienoje sodininkų bendrijoje.
Juokauju, kad mano žmona Danutė yra tikra stebukladarė – taip sutvarkė ir apželdino mūsų sodybos aplinką, kad namo vertė nuo 90 tūkstančių eurų banko įvertintos sumos pakilo iki daugiau nei pusantro milijono eurų.
Taip vertindamas mano turtą apskaičiavo vienas leidinys.
Aš ir pasakiau žmonai: „Tu taip susodinai tuos augalus, kad namo vertė pakilo keliolika kartų. Tai puiki tavo darbo reklama.“
– O ką veikiate jūs?
– Sodyboje turiu šunį. Aš anksčiau turėjau belgų aviganį. Jo vardas buvo Dagas. Jam buvo 7 metai, kai mūsų šeima pateko į tą Specialiųjų tyrimų tarnybos pradėtą pinti voratinklį.
Manau, kad mūsų šuo neatlaikė tų neigiamų emocijų ir susirgo nepagydoma liga. Aš dvi savaites kasdien vežiojau jį pas gydytoją statyti lašelinių.
Jis buvo tikras draugas, tikėjausi jį išgelbėti. Bet Dagas išėjo, jį palaidojome mūsų sodybos kieme.
Metus svarsčiau, ar įsigyti kitą šunį. Sprendimą nulėmė sapnas. Susapnavau, kaip nuvažiavau į veislyną ir išsirinkau tokį pat šuniuką. Taip ir padariau – parsivežiau Tagą.
Vienoje skandinavų kalbų jo vardo reikšmė yra „diena“ ir „žymė“. Jis turi baltą lopinėlį ant kaklo. Atsidūręs mūsų namuose šuo ėmė elgtis taip, tarsi viską žinotų, tarsi jau čia būtų buvęs.
Šuniui dabar 11 mėnesių, tarp mūsų toks pat ryšys, koks buvo su anuo šunimi.
Gal kas nors tai perskaitęs pasakys, jog aš esu nukvakęs senis, kad tiek daug kalbu apie šunį.
Bet viskas, ką pasakiau, yra tiesa. Daug apie tai skaičiau – šunys, kurie jaukinami dešimtis tūkstančių metų, moka mylėti ir tą meilę išreiškia žvilgsniu.
– Ar norite pasakyti, kad šunys yra labiau verti meilės nei kai kurie žmonės?
– Ne, norėjau pasakyti, kad jaučiuosi sukūręs tarsi laiko mašiną ir susigrąžinęs savo išėjusį šunį.
Panašiai nutiko ir dėl mano darbo. Dabar dirbu vienoje įmonėje, nesakysiu, kokioje (redakcijos žiniomis – SIA „Hanza centrs“), generalinio direktoriaus pavaduotoju ir plėtros vadovu.
Tos įmonės pastatas yra toje miesto vietoje, kurioje daugiau nei prieš dvidešimtmetį man buvo lemta kurti įmonę.
Mes tuomet ten planavome statyti gamybines patalpas.
Tačiau atsitiko taip, kad to sklypo tada nepanaudojome. Nusipirkome jau pastatytus statinius. O tas sklypas perėjo atgal savivaldybės žinion. Paskui buvo grąžintas savininkams.
O dabar čia yra mano darbovietė, kur panaudoju politikoje sukauptą patirtį. Įmonė ne mano, aš tik samdomas darbuotojas.
Jei atvirai, finansine prasme laikausi nepavydėtinai. Juk pinigų reikia ne tik pragyventi, bet ir advokatams. Tiesa, dabar aš jaučiuosi tarsi atsidūręs toje pačioje vietoje, iš kurios pasukau į politiką. Kartais galvoju, kad gal man nereikėjo į ją sukti...
– Į politiką prieš aštuoniolika metų įsiveržėte tarsi iš niekur. Buvote niekam nežinomas, bet netrukus tapote Panevėžio meru.
– Pamenu, manęs tada klausė, kas už manęs stovi. Atsakiau – partija.
– O kaip dabar, kai tebevyksta ikiteisminiai tyrimai, ar už jūsų tebestovi partija?
– Aš esu sustabdęs savo narystę partijoje. Susitikinėju su žmonėmis, su kuriais noriu susitikti.
Beje, suvokiau dar vieną dalyką – laikas yra mano turtas ir aš niekam neleisiu jo iš manęs vogti. Reikia mokėti pasakyti „ne“ ne tik sau, bet ir tiems žmonėms, su kuriais nenori bendrauti.
Dėl grįžimo į partiją buvo visokių pokalbių, kvietimų. Bet šiuo metu sukuosi versle ir apie politinę veiklą nesvarstau.
– Ar į politiką negrįžtate dėl jus užgriuvusių nemalonumų?
– Ne, manau, kad kiekvienas politikas taip turėtų elgtis patekęs į panašią situaciją. Juk tokių situacijų buvo ir bus.
Tos brutalios priemonės, kurios buvo pritaikytos man, yra taikomos ir kai kuriems kitiems žmonėms.
Vienas metodų – visokios slaptos pažymos prieš vieną ar kitą kandidatą į svarbius postus.
Aš pats pasitikrinau praėjusiuose Seimo rinkimuose. Pamačiau, kad mano pagrindinio konkurento iš specialiųjų tarnybų Povilo Urbšio kalbėjimas rinkėjams pasirodė įtikinamesnis.
Tai kodėl turėčiau per jėgą lįsti į politiką?
– Nepasigendate viešo gyvenimo?
– Esu gavęs kvietimų iš kelių televizijų jų laidose pakomentuoti kai kuriuos įvykius, bet atsisakiau. Bet viešumo nepasiilgstu. Viską atidžiai stebiu iš šalies. To mane išmokė ving čuno išmintis.
– Ar tiesa, kad Rytų filosofija ir ving čuno kovos menas suteikė jūsų gyvenimui naują prasmę?
– Jau ketverius metus praktikuoju ving čuną. Šia kovos meno rūšimi susidomėjau dar būdamas Seimo nariu.
Mane supažindino su Ving čuno kung fu asociacijos prezidentu Linu Gudonavičiumi.
Nuo to laiko aš pas jį lankau treniruotes. Per savaitę po darbo lekiu į Vilnių ar Kauną – ten, kur ving čuno instruktoriai rengia seminarus.
Per tą laiką pasiekiau tokį lygį, kad jau mokau kitus. Pasaulyje yra dvylika šio kovos meno mokinio ir tiek pat mokytojo lygių.
Aš rengiuosi išsilaikyti devintąjį mokinio lygį. Savo sukauptas kovos žinias perduodu jauniems žmonėms Panevėžyje įsikūrusiame klube. Į treniruotes ateina 10–12 žmonių.
Smagu stebėti, kaip jaunimas keičiasi, kaip keičiasi jo mąstymas ir elgesys.
Beje, ving čuną prieš 300 metų sukūrė Šaolino vienuolyno vienuolė, vardu Ng. Tai sistema, pagrįsta paprastais principais: priešininko energija panaudojama taip, kad silpnas galėtų įveikti stiprų.
Ving čuno kovos elementus naudoja JAV jūrų pėstininkai. Pavyzdžiui, Vengrijoje yra garbės reikalas treniruotėmis pasiekti tam tikrą šios kovos lygį. Šiuo sportu toje šalyje užsiima net ministrai, parlamento nariai, jau nekalbant apie kariuomenės specialiąsias pajėgas.
Šio sporto taisyklė paprasta: jeigu yra priešas, tu jį turi įveikti.
Ir įveikti kuo greičiau.
– Ar teko kur nors, tarkime, gatvėje, panaudoti įgytus įgūdžius ir įveikti užpuoliką?
– Neteko, todėl sunku pasakyti, kaip elgčiausi, jei pasitaikytų būtinybė.
Aukščiausias šio kovos meno tobulumo lygis yra laimėti nekovojant. Išmokti nusilenkti, kada reikia, bet nenulūžti. Ir atsitiesti, kada reikia.
Tai visa dvasinė filosofija, taikoma ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu lygmeniu.
Tai menas, kaip laimėti. Tai yra ginklas. Aš jį dabar naudoju savo gyvenime.
– Ar turite tikrą, savigynai skirtą ginklą?
– Neturiu net laidynės. Anksčiau, jaunystėje, turėjau. Dabar nutariau, kad man jo nereikia.
– Ar per tą laiką, kai pasišalinote iš viešumos, atsirado naujų svarbių žmonių jūsų gyvenime?
– Atsirado vienas labai man brangus žmogus. Jos vardas Izabelė. Tai šeštoji mano anūkė. Pirmieji penki buvo berniukai. Praėjusį sekmadienį pakrikštijome mūsų princesę. O naujų draugų neatsirado.
Turiu jų tiek, kiek ir turėjau.
Metams bėgant nebenorėčiau švaistytis žodžiu „draugas“. Jų gali būti vienas ar du. Vienos rankos pirštų užtektų suskaičiuoti. Gal tų pirštų dar ir liktų.
– Kai patekote į STT ir prokurorų mėsmalę, joje atsidūrė ir daugiau jūsų šeimos narių...
– Mes esame tvirti – kaip kumštis, vienas kitą palaikome. Gaila, o kartu ir smagu, kad mūsų jauniausia dukra Agnė (Matuzai užaugino tris dukteris iš savo pirmų santuokų ir bendrą sūnų) su šeima išvyko gyventi ir dirbti į Japoniją.
Įsikūrė šalia Tokijo esančioje vietovėje, kurioje gyvena apie 100 tūkstančių žmonių, bet tarp jų nėra nė vieno užsieniečio.
Sūnus Vytautas su savo drauge buvo nuvykę aplankyti Agnės šeimos. Gal ateis laikas, ir mes ten nukeliausime.
– Atrodote neblogai nusiteikęs, pajuokaujate. Tarsi ateityje nelauktų naujų teismų posėdžių maratonas arba tai jums nebūtų labai svarbu. Kokia jūsų tvirtybės paslaptis?
– Aš sugebu atsiriboti nuo visko, kas sunku, kas, atrodo, iš pirmo žvilgsnio nepakeliama. Yra vienas tikrasis aš, kuris dabar kalbasi su jumis. Ir yra kitas manasis aš, kuris priverstas vaikščioti į teismo posėdžius ir grumtis.
Teismas leido Visagino merei dirbti
* Į teisėsaugos mėsmalę patekusi Visagino merė D.Štraupaitė (nuotr.) šią savaitę sulaukė malonios žinios, o kaltinimus jai pareiškę prokurorai – skaudaus kirčio.
* D.Štraupaitė įtarimų kyšininkavimu sulaukė dar praėjusią kadenciją.
* Visaginietė tada net keturiems mėnesiams – iki šių metų gegužės vidurio – buvo nušalinta nuo pareigų, jai buvo uždrausta išvykti ir bendrauti su keliolika asmenų.
* Bet pavasarį per tiesioginius rinkimus ši politikė vėl buvo išrinkta mere ir net pirmininkavo pirmajam savivaldybės naujos tarybos posėdžiui.
* Po jo Panevėžio miesto apylinkės teismas prokurorų prašymu uždraudė D.Štraupaitei lankytis savivaldybės patalpose, o šį terminą per kelis kartus pratęsė net iki spalio vidurio.
* Tačiau Panevėžio apygardos teismas šią savaitę panaikino apylinkės teismo nutartį ir leido D.Štraupaitei grįžti į darbą.
* Visagino merė kategoriškai neigia jai pareikštus įtarimus, esą už laimėtus viešųjų pirkimų konkursus iš verslininkų gavo per 32,5 tūkstančio litų (9,4 tūkst. eurų) kyšių.
