Bet, anot gerbiamo VU Komunikacijos fakulteto dekano A.Vaišnio, tokia padėtis kažkuo apgailėtina. Įdomu, ką apie šį savo postringavimą pastarasis manys pačiam netyčia stuktelėjus 80 metų. Labai linkiu tų metų sulaukti, bus apie ką padiskutuoti.
Nesiruošiu kapstytis LRT laidos vedėjo A.Čekuolio sovietinėje praeityje, nes tema ne apie tai. Jo minusai ir pliusai, ydos ir pranašumai bus svarstomi laikui atėjus ir pasibeldus į atitinkamus vartus. Ir ne apie jo vedamos laidos kokybę, kurią, savaime suprantama, gali kritikuoti kas nori. Amžiaus cenzas čia neveikia.
Tačiau yra kritika ir kritika. Būna konstruktyvi, būna piktybinė. Šiuo atveju man belieka traktuoti A.Vaišnio kritiką A.Čekuoliui kaip piktybinę. Ką bendro turi pastarojo sovietmečio piliečio epopėja su gebėjimu ar negebėjimu vesti TV laidą?
Nediskutuosiu šios laidos kokybės, nes tai mano kolegų lrytas.lt kultūros redakcijoje atsakomybė. Gal tik pastebėsiu, kad A.Čekuolio laida atlieka efektyvią informacinę bei svarbią socialinę funkciją. Dalis garbaus amžiaus Lietuvos piliečių (o ta dalis įspūdinga), matydama šios laidos vedėją sąmoningai ir pasąmonėje identifikuoja save su garbaus amžiaus žmogumi, nepraradusio gebėjimo gyventi pilnavertį gyvenimą ir juo dalintis.
Tai įkvepia, palieka viltį, primena, kad amžius nėra riba, nėra nusikaltimas. Primena, kad kol esi šviesaus proto, kol kūnas neša, gali ir turi būti reikalingas sau, artimiesiems. Kalbant apie informacinę šios laidos dalį, daugybę pensininkų nebeskaito laikraščių, nemoka naudotis ar neturi priėjimo prie kompiuterių, todėl jiems ši laida – galimai vienintelis kontaktas su pasauliu.
Štai nuo šios vietos norėčiau pradėti pokalbį apie amžių kaip prekę. Nes tokia mintis peršasi kritikuojančiojo kalbėsenoje. Ir apie tos prekės prekybos vietą viešąją erdvę, tai yra – žiniasklaidą. Juk A.Vaišnys apie ją ir kalba taip konkrečiai apibrėždamas diskusijos rėmus. Žmogaus amžius ir žiniasklaida – tema reikalaujanti sociologų bei psichologų rimto dėmesio. Klausimų virtinė: kas nusprendė, kad žiniasklaidos rinka reikalauja amžiaus cenzo?
Kas klaidingai mano ir turi tiek įtakos spręsti, kad laidos, skirtos 70+ negeneruoja nei dėmesio, nei pelno? Kas sprendžia, kad ypač pramoga besivadovaujančioje žiniasklaidoje 70+ asmenims nėra vietos? Atšauti, kad fokusuojama į jaunystės kultą (kurį pati žiniasklaida ir kursto kaip normą ir vertybių matą) kuris lyg ir veža bei generuoja pelną, primityvu.
Tai neatitinka socialinių tyrimų išvadų apie visuomenės demografijos padėtį. Lietuvos gyventojai sparčiai sensta, todėl jaunystės kulto skatinimas pagyvenusiems žmonėms yra pats tikriausias įžeidimas.
Ar bent turėtų būti save gerbiantiems senjorams. Pasižiūrėjus į tai darosi keista, kad verslas už tokios žiniasklaidos ribų vis dar protingai masiškai gamina prekes senjorams, ar tai būtų automobiliai, ar vaistai, ar drabužiai. Pašalinti iš žiniasklaidos dėmesio didžiąją dalį visuomenės nerentabilu, nepelninga. Tai patvirtins bet kokios civilizuotos visuomenės verslininkas. Ir neatsakinga.
Retas leidinys ar TV laida ne tik Lietuvoje sugeba nepasiduoti masinei tabloidinei psichozei. Tai, kurioje nėra vietos seneliams. Tai, kurioje informacija apie žiaurią mirtį tuojau nustumiama šalin pseudo įvykiu apie vienos ar kitos pupytės silikoninių papų apimtį ir jos lieknėjimo „stebuklą“.
Todėl ne šiaip sau ir ne iš niekur patyčių „kultūra“ amžiui (ir ne tik) atsirado. Ji įsilieja į bendrą niekinantį kitą ir kitokį agresyvumo mentalitetą visuomenėje. Ypač mūsų, post diktatūrinėje, kurioje apie silpnus, sergančius, neįgalius – blogai arba nieko.
Nemaloniai nuteikia tai, kad į paniekos ir patyčių taikinį patenka žmonės, kuriems amžius – ne riba, kuriems nereikia fizinės ar kitokios pagalbos. Kai taip elgiasi gatvė, ką gi, suprantama. Bet kai tuo užsiima išsilavinęs bei už studentų švietimą atsakingas asmuo? Studentų, studijuojančių žurnalistiką? Kaip atsitiko, kad iš to asmens sielos dingo visų pirma atjauta, jau nekalbant apie vietoj tos atjautos atsiradusią gatvės retoriką?
Ar šiuo metu madinga paaugliams būdinga kai kurių žurnalistų „kieta“ retorika tikrai tampa norma ir elitiniame universitete? Gal kaip duoklė jaunatviškumo isterijai? Kas įrodys, kad patyčių retorika būtina siekiant „rakto“ į jauno žmogaus smegenis ir širdį? Ir kad toks „pedagoginis“ išmislas veikia? Negi be tokio jau nebeįmanoma „prakišti“ visuomenei konstruktyvios kritikos ar minties?
Žmogaus darbingumo amžius, kai vidutinis amžius artėja Lietuvoje prie 70 metų ribos, tikrai įdomi ir reikalinga tema visų pirma etikos bei socialinės politikos kontekste. Bet toks nelauktas iš tokio žmogaus svarbiose pareigose gatvės išsišokimas, akivaizdu, nebuvo skirtas išprovokuoti diskusijai.
Viešas išsivėmimas tema „švebeldžiuojantis iki mirties“ A.Čekuolis neva pasodintas prievarta prieš kamerą, manau, žeidžia daugybės žmonių savigarbą. Jeigu jau ir žurnalistai ar jų dėstytojas šito nesuvokia, tai pupyčių bakchanalijai bus skirta vis daugiau visuomenės psichologinio gyvybinio ploto.
Tai sparčiai vyksta jau dabar. Patys, vaizdžiai tariant, kuriame monstrą, patys juo piktinamiems, patys tampame jam atlaidūs, todėl lėtai pradedame dalintis jo nuostatomis, galiausiai tampančiomis pripažįstamomis socialinio bendravimo normomis.
Nemanau, kad A.Vaišnys tokiam pastebėjimui prieštarautų. Tad iš kur tas menkinantis amžių kalbėjimas apie „švebeldžiuojantį iki mirties“ televizijos laidos vedėją?
