Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) tvirtina, kad ši seniai pribrendusi pertvarka padės gerinti medicinos paslaugų kokybę, leis sutaupyti lėšų, kurias bus galima nukreipti medikų algoms didinti.
Atrodytų, tiek pacientai, tiek gydytojai turėtų tik plojimais palydėti tokius SAM planus, bet pirmiausia iš medikų bendruomenės ir girdėti nerimo balsų. Tiesa, reikia pripažinti, kad reformų nauda dažniausiai abejoja mažų rajonų ligoninių, kurioms gresia virsti slaugos įstaigomis, vadovai ir medikai.
Permainoms dalis medikų nepritaria dėl asmeninių interesų. Pagal SAM planus, nebus finansuojami ligoninių chirurgijos skyriai, jei juose atliekama mažiau nei 400 sudėtingesnių operacijų, ir akušerijos skyriai, jei priimama mažiau kaip 300 gimdymų per metus.
Kai kurių rajonų ligoninės iš viso gali virsti slaugos įstaigomis, nes numatyta, kad jose esančių lovų naudojimo rodiklis turės siekti 300 dienų per metus.
Perteklinės vietos bus naikinamos arba pritaikytos slaugai, keliomis lėtinėmis ligomis sergančių vyresnio amžiaus žmonių priežiūrai, ligonio būklę palengvinančiai paliatyviajai pagalbai.
Ligoninės po tokios pertvarkos nestovėtų tuščios, bet dalis gydytojų taptų jose nereikalingi arba jiems tektų persikvalifikuoti į slaugos, gerontologinės, paliatyviosios pagalbos specialistus.
Tokia ateitis ne visus medikus džiugina. Ankstesnis sveikatos apsaugos ministras, dabartinis eurokomisaras V.Andriukaitis yra paviešinęs duomenis apie įspūdingus, net kelis tūkstančius eurų per mėnesį siekiančius rajoninių ligoninių vadovų ir kai kurių specialistų atlyginimus.
Mat kai kurie medikai įsigudrina dirbti net keliais etatais, prisirašo gausybę budėjimų. Realiai tiek darbuotis neįmanoma, bet mažai pacientų turinčiose ligoninėse kai kuriuos darbus galima fiksuoti vien popieriuose, pavyzdžiui, tik imituoti naktinį budėjimą ligoninėje, iš tikrųjų ramiai miegant namie.
Užtat didelė dalis rajonų ligoninių ir skendi skolose, nes Privalomojo sveikatos draudimo fondas perveda pinigus tik už realius pacientus. Finansines tokių ligoninių bėdas jų vadovai siūlė spręsti vieninteliu būdu – reikalavo didinti paslaugų įkainius.
Suprantama, ligoninių pertvarkos kritika grindžiama ne asmeniniais medikų interesais, o aiškinama, kad nukentės pacientai. Esą paslaugos nutols nuo žmonių, nes jiems teks vykti gydytis į toliau esančias ligonines. Teigiama, kad tai gali būti net pavojinga gyvybei staigių negalavimų atvejais.
SAM siūlo šias problemas spręsti plėtojant ambulatorinį gydymą, įskaitant ir dienos chirurgijos paslaugas, bet Vakarų šalių pavyzdžiu rečiau guldyti pacientus į ligonines. Juk Lietuvoje 100 gyventojų tenka 21,3 gydymo stacionare atvejo, kai ES šis rodiklis – tik 15,9.
Bet kai kurie ligoninių vadovai, pritardami ambulatorinių paslaugų, taip pat ir dienos chirurgijos, plėtrai, kartu reikalauja būtinai išsaugoti ir stacionarų skyrius, nes esą kilus komplikacijoms ten būtų galima ligoniui skubiai suteikti sudėtingesnę pagalbą.
Vien dėl tokių atvejų išlaikyti stacionarus ne tik finansiškai nuostolinga, bet ir vargu ar naudinga pacientams. SAM siūlo stiprinti greitosios pagalbos tarnybą, kad komplikacijų atvejais ar prireikus sudėtingų tyrimų būtų galima skubiai nuvežti ligonius į regionines ir universitetines ligonines.
Tai netgi turėtų gerinti sveikatos paslaugų kokybę. Juk ligoniai iš karto atsidurtų modernią įrangą turinčiose gydymo įstaigose, kuriose dirba patyrę specialistai.
Kita vertus, ir dabar dauguma rajonų gyventojų, kai jiems prireikia rimtos medicininės pagalbos, vyksta gydytis į regioninius centrus ar Kauną ir Vilnių, o ne į mažą savo rajono ligoninę. Todėl šios ir vegetuoja, nesulaukdamos normaliai veiklai būtino pacientų skaičiaus.
Gydyti žmones reikia ne arčiausiai esančioje, o kvalifikuotai tai daryti galinčioje medicinos įstaigoje. Tai akivaizdžiai įrodo pernai įsteigti specializuoti insultų ir infarktų gydymo centrai – vadinamieji klasteriai. Čia sutelkus šių ligonių gydymą, net 20 proc. sumažėjo jų mirties atvejų.
Vis dėlto mažų ligoninių nebūtina visai uždaryti. Lietuvoje labai stinga slaugos, senyvų lėtinėmis ligomis sergančių žmonių ilgalaikio gydymo, paliatyviosios pagalbos sunkiems ligoniams paslaugų.
Taip ir siūloma savivaldybėms pertvarkyti mažai pacientų sulaukiančias gydymo įstaigas. Tuomet jos teiktų tikrai reikalingas paslaugas ir dar sveikatos apsaugos sistemai pavyktų sutaupyti nemažai pinigų, kuriuos, ministrės R.Šalaševičiūtės tvirtinimu, bus galima naudoti medikų algoms didinti.
Be abejo, negalima numoti ranka ir į medikų bendruomenei dėl ligoninių pertvarkos kylančias problemas. Būtina jiems sudaryti sąlygas persikvalifikuoti.
Kita vertus, rajonų ligoninių medikų amžiaus vidurkis neretai siekia net 60 metų. Svarbu pritraukti į šias gydymo įstaigas jaunų gydytojų, o tai įmanoma tik garantuojant jiems neblogą atlyginimą.
Lietuvoje vieno žmogaus sveikatos apsaugai skiriama gerokai mažiau lėšų nei turtingose ES šalyse, norint jas pasivyti, reikėtų padvigubinti išlaidas, bet naivu tikėtis, kad tai pavyks padaryti greitai.
Juo labiau mūsų šaliai per didelė prabanga švaistyti ribotus finansinius išteklius tuščioms rajoninėms ligoninėms išlaikyti.
