Bendrojo ugdymo sistemos skirstymas į pradines mokyklas, progimnazijas ir gimnazijas padeda koncentruoti mokymo priemones ir kompetencijas, reikalingas mokant tam tikros amžiaus grupės vaikus, leidžia efektyviau organizuoti tai amžiaus grupei pritaikytą neformalųjį švietimą“.
Tokia yra realybė. Greta jos yra kita realybė, taip sakant, paralelinis pasaulis. Iš dešimties lenkų ir rusų mokyklų protesto akcijos prie prezidentūros peticijos: „Kreipiamės į Jūsų Ekscelenciją, Gerbiama Prezidente, kaip į Konstitucijos bei teisėsaugos garantą dėl šiurkščių teisės aktų švietimo srityje pažeidimo.
Vilniaus miesto savivaldybės valdančioji koalicija neatsižvelgia ir ignoruoja mokyklų bendruomenių prašymus bei nesutikimus pertvarkyti ar reorganizuoti vidurines mokyklas, yra pažeidžiamos mokinių ir jų tėvų teisės ir teisėti lūkesčiai.
„Visuotinės žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtinta kiekvieno teisė į mokslą: „Mokslas yra skirtas tam, kad visais atžvilgiais būtų ugdoma žmogaus asmenybė ir kad būtų didinama pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms. (…) Tėvai turi pirmumo teisę parinkti savo vaikams mokymą“.
Peticijos tekstas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos portale (awpl.lt) pateikiamas dar lenkiškai, rusiškai ir angliškai, taigi žinios apie Lietuvos mokinių ir jų tėvų teisių pažeidimus bei tautinių mažumų nenorą pertvarkyti vidurines mokyklas, o peticijos autorių manymu dar ir Žmogaus teisių pažeidimus, jau žinomos Varšuvoje, Maskvoje ir visame likusiame pasaulyje.
Palyginimui galima pasakyti, kad Lietuvoje keliolika metų vykstanti mokyklų reforma neseniai pratęsta dar dvejiems metams, kai Lenkijoje visa tai įvyko berods 1999 metais, per vienerius metus, vos ne per vieną vasarą. Jokių sukrėtimų nebuvo, jokių peticijų valdžiai, gąsdinimų streikuoti ar skundų pasauliui ji nesukėlė. Skirtingai nuo Lietuvos...
Lietuvos lenkų noras išlaikyti visų amžiaus grupių vaikus vienoje mokykloje, nes priešingu atveju „bus pažeistas jų teisėtas interesas mokytis mokykloje, kurią jie seniai pasirinko“, kertasi su europine tendencija amžiaus grupes išskirti. Tarptautinių, taip pat Lenkijos, aišku, ir Lietuvos ekspertų tyrimai rodo, kad tokiu atveju reikšmingai pagerėja ugdymo kokybė. Tačiau Lietuvos lenkams tai nė motais, nes noras protestuoti, konfrontuoti su Lietuvos valdžia jiems teikia didesnį malonumą nei jų vaikų ateitis.
Galų gale sovietinės bei dabartinės Rusijos švietimo sistemos prisiminimas, kur vieninga vienuolikos metų mokykla taip ir liko, galbūt irgi yra svarbu, nes pasak Valdemaro Tomaševskio „tautinių mažumų situacija Lietuvoje yra net blogesnė negu sovietiniais laikais“. Ilgėtis „geros“ sovietinės tvarkos, matyt, yra amžinas Lietuvos lenkų bruožas.
Dar iš Švietimo ministerijos: „Mažesni reikalavimai numatyti miestų tautinių mažumų mokykloms: šios mokyklos gali tapti gimnazijomis, jei mokykloje yra bent po dvi 11 ir 12 klases, kuriose vidutiniškai mokosi bent po 20 mokinių. Gimnazijose, kuriose mokoma lietuvių kalba, reikia bent dviejų 11 ir dviejų 12 klasių komplektų, kuriuose besimokančiųjų vidurkis yra ne mažesnis nei 25 mokiniai“.
Ką į šį ir kitus lietuvių geros valios gestus atsakė lenkai? Ogi pykčio ir melo salvėmis. Žinomas Lietuvos lenkų jaunimo veikėjas Marijušas Antonovičius, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas straipsnyje „Kultūros ir švietimo neapeisi“ žurnale IQ prapliupo su nemažesniu azartu nei lenkų partijos šefas. Pasirodo, kad ši vasara yra ne atostogos, bet tik „pertrauka kovojant dėl dalies lenkų mokyklų išsaugojimo“. Nuo ko saugoti, nuo europietiškos, taip pat ir Lenkijoje esančios tvarkos?
Straipsnyje minima tikra nelaimė: keturiolika Vilniaus krašto tautinių mažumų mokyklų pramiegojo(!) akreditacijos procesą, todėl jis užklupo netikėtai ir dabar toms mokykloms „gresia būti pertvarkytoms prieš jų pačių valią“. Įsivaizduokime, kad koks nors lenkų moksleivis pramiegotų abitūros egzaminą ir prieš jo paties valią negautų atestato. Kas dėl to būtų kaltas? Aišku, Lietuvos valdžia...
Jaunasis doktorantas tvirtina, kad „mokyklų pertvarka nepatenkinti ir su LLRA nesitapatinantys lenkai“, taigi visi iki vieno Lietuvos lenkai. Straipsnio autorius primena, kad dar anksčiau lenkų pykčio bangą sukėlė suvienodintas lietuvių kalbos egzaminas be išlyginto lietuvių kalbos pamokų skaičiaus, o svarbiausia, „pereinamojo laikotarpio nebuvimo“. Priminsiu, kad lengvatos vertinant tautinių mažumų moksleivių egzaminą galios iki 2019 metų. Negi doktorantas to nežino?
O dėl mažesnio lietuvių kalbos pamokų skaičiaus, tai jį išlyginti gali kiekviena lenkiška mokykla. Bet lenkai pasirinko kitokį kelią: prašyti partijos pagalbos: „tikėdami, kad LLRA galės pakeisti egzamino tvarką, balsavo už šią partiją 2012 m. Seimo rinkimuose, taip padidino jos reitingus ir leido jai pirmą kartą istorijoje Seime suformuoti savo frakciją“.
Dar naujiena: „naujoji egzamino tvarka paskatino daug moksleivių nesivarginti su lietuvių kalba ir dar labiau pagausinti į užsienį išvykstančių studijuoti gretas“. Suprask, neapykanta lietuvių kalbai pasiekė tokį lygį, kad lenkai geriau pabėgs iš Lietuvos, negu mokysis mūsų šalies valstybinės kalbos. Sensacinga doktoranto išvada!
Neužmirštama paminėti ir lenkų kultūros. Pasirodo, kad nemažai Lietuvos lenkų dėl nerealizuotų kultūrinių teisių yra nepatenkinta šalies valdžia, tai kelia etninę įtampą ir neigiamai veikia Lietuvos ir Lenkijos santykius. Toji valdžia turi „užtikrinti galimybes vietos lenkams puoselėti savo kultūrą ir gauti kokybišką lenkišką švietimą“. Doktorantas užmiršta, kad šias sritis tvarko savivaldybės, tačiau prideda ir vienintelį blaivų politinį akcentą: „su tam tikromis išimtimis Lietuvos lenkų švietime ir kultūroje dominuoja LLRA, kuri per šias sritis skleidžia lenkišką nacionalizmą ir skatina apie Lietuvos lenkus mąstyti kaip apie getą“.
Bet kas gi renka į valdžią tą LLRA, juk patys lenkai! Tai nerinkite į valdžią, kreipiuosi į M.Antonovičių ir kitus Lietuvos lenkus, tos Tomaševskio partijos ir gyvensite ne gete.
Tačiau patys lenkai nenori atlikti šio nelabai malonaus darbo: „kad pakeistų šią padėtį, pati valstybė... turi praktiniais veiksmais parodyti... kad LLRA nėra vienintelė politinė jėga, kuri rūpinasi Lietuvos lenkų interesais“. Kodėl valstybė turi rūpintis kažkokia partija? Patys lenkai turi pagaliau pradėti blaiviai, sakyčiau, europietiškai mąstyti.
Žodžiu, ne straipsnis, o jovalas. Tačiau Lietuvos lenkų lyderiai bei jų dirigentai Varšuvoje, matyt, džiaugiasi: žiūrėkite, išsilavinęs Lietuvos lenkų jaunimas irgi kovoja prieš Lietuvą. Ne kartą rašiau lenkams: baikite tą separatistinę kovą. Deja, atsakymo kol kas negirdėti.
P.S. Kai dėl rūpesčio Vilnijos lenkų kultūra, tai pasiūlyčiau tiems ašarotojams rugsėjo 13 atvažiuoti į Derliaus šventę (lenkiškai – Dożynki) Šalčininkuose, kur bus liaudies meistrų mugė, derliaus kiemelių paroda, gražiausios sodybos konkursas, lenkų, lietuvių ir užsienio svečių koncertas. Tokios kasmet vykstančios lenkų etninės kultūros šventės sumala į miltus visas kalbas apie nerealizuotas kultūrines teises ar etnines įtampas.
