„Iš Sirijos bėgantys krikščioniai – medikai, teisininkai, išsilavinę žmonės. Ką, blogai, jei jie kokiame nors kaime teiktų medicinos paslaugas?“, – piktinosi Saulius Skvernelis.
Iš tiesų, ruošiantis vienų pabėgėlių atvykimui, Lietuva vis dar turi išspręsti kitą problemą. Kaip užkirsti kelią nelegaliai žmonių kontrabandai, tranzitu gabenamai per Lietuvą? O kur dar bėdos su Vilniaus čigonų tabore mirštančiais narkomanais. Ar mūsų visuomenė pasiruošusi tiek pabėgėlių, tiek romų bendruomenės integracijai?
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su žurnaliste Daiva Žeimyte kalbėjosi vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis.
– Pradėkime nuo didžiausios Europos problemos, kuri liečia ir Lietuvą – pabėgėlius. Per Lietuvą cisternoje buvo vežami 8 vietnamiečiai. Automobilis sulaikytas Lenkijoje, tačiau pabėgėliai grąžinti į Lietuvą.
Suprantu, kad problema yra ne tik imigrantai, kuriuos turėsim priimti, bet ir ekonominiai imigrantai, kuriuos nusikaltėliai tranzitu veža per Lietuvą?
– Reikia atskirti šiuos du dalykus. Nelegali žmonių kontrabanda egzistavo visą laiką. Jeigu mes, sutvarkę Rytų sienos apsaugą, tokio masto neturim, deja per kitas valstybes, naudojant Lietuvą, kaip tranzitą, ekonominių pabėgėlių, nelegalų kontrabanda vyksta. Tai vyksta iš Latvijos pusės. Artimiausiu metu bendrausime su Latvijos kolega, šnekėsimės, kad kažkas negerai su jų sienos apsauga. Vietnamo piliečių gabenimas mums tampa didžiule problema.
– Kodėl vietnamiečiai tapo Lietuvos problema? Dabar mums reikės galvoti, ką su jais daryti.
– Sprendimas yra paprastas – Pabradėje nelegalių užsieniečių centras, o vėliau siųsti į jų kilmės šalį. Norime, kad latviai būtų partneriai, rūpintųsi vidine, išorine sienos apsauga ir kovotų su tarptautiniais žmonių kontrabandos tinklais.
– Ar atsakingos institucijos žino statistiką, kiek pabėgėlių tranzitu keliauja per Lietuvą?
– Taip. Pabradėje nuolat būna iki 100 žmonių, jie arba nelegaliai kirto sieną, arba sulaikyti vykstantys tranzitu į Vakarų valstybes. Kiek sėkmingai pravažiavo, negalim pasakyti. Tačiau kalbame ne tik apie gabentojų sulaikymą, bet ir kovą su priežastimis, to žmonių gabenimo tinklo skaidymą.
– Ministre, ar nemanot, kad visuomenėje daugėja abejonių. Jeigu nesugebame susitvarkyti su nelegaliais migrantais, kertančiais šalį, tai kaip susitvarkysime su pabėgėliais?
– Atskirkime tokius dalykus. Ekonominiai migrantai grąžinami į savo kilmės šalį. O kalbam apie asmenis, kurie bando pabėgti iš šalies, gelbėdami savo gyvybę, jiems reikalinga teisinė apsauga. Nelegali migracija buvo visada.
– Turėsim priimti 325 pabėgėlius. Manote, šis skaičius galutinis?
– Jei sakyčiau galutinis, turėtų būti įteisintas Tarybos sprendimas, to nėra. Ši kvota, kurią išsiderėjome, yra optimalus skaičius, geras kompromisas.
– Jei artimoje ateityje Lietuva gautų nurodymą priimti dar pabėgėlių, tai mes negalėtume atsisakyti?
– Turime suvokti, kad kol trečiosiose šalyse tęsis konfliktai, tie sprendimai galimi. Tačiau pačioje Taryboje visi sako, kad turim užgesinti gaisrą, kuris yra susidaręs. Apie ateitį negalim net kalbėti. Kiekvienas žmogus, į Europos Sąjungą patekęs nelegaliai, turi pamatyti, kad jis bus grąžintas iš kur atvyko.
– Ministre, pats dalyvaudamas Tarybos susitikime galėjote skatinti, kad reikia šalinti priežastį, o ne pasekmes. Sulaukėte kritikos, kad buvote nepakankamai aštrus.
– Visos valstybės tą deklaruoja. Negali būti aštrus ar ne, yra suformuotas mandatas Seime ir tos pozicijos laikaisi. Jei kažkas galvoja, kad ten vyksta labai gilios diskusijos, tai klysta. Yra išsakoma valstybės pozicija ir yra tos Tarybos palaikymas.
– Gal kalba eina ne apie poziciją, o apie tvirtą valstybės nuomonę?
– Valstybės nuomonę formuoja ne Vidaus reikalų ministerija, o Vyriausybė.
– Kaip bus užtikrintas saugumas tų vietovių, kur gyvens pabėgėliai? Ar yra kažkoks planas?
– Galim preziumuoti, ką daro dalis visuomenės, kad į Lietuvą atvyksta blogis, kuris, vos atvažiavęs, pradės plėšti, vogti. Tas kiekis žmonių, kuris atvyks per du metus, pradžioje į Ruklą, bus po 40 – 45 žmones kas ketvirtį. Rukloje yra normalus pabėgėlių centras, labai dažnai maišomas su pasieniečių nelegalių migrantų laikymo centru, kuris yra panašus į įkalinimo įstaigą. Čia yra atviras centras, žmonės gyvena laisvėje, turi legalų statusą, prasideda integracinė programa. Jeigu manote, kad atsiradęs žmonių kiekis sukels kriminogenines problemas, tai tikrai to nebus. Duosime tiek pajėgų, kad gyventojai pamatytų ir pajaustų.
– Ar skaičiavote, kiek tai kainuos?
– Be abejo. Viešosios tvarkos išlaikymui numatytos lėšos biudžete.
– Kas dėl to nukentės?
– Nemanau, kad kažkas turėtų nukentėti. Ruklos ir Jonavos gyventojai labai apsidžiaugs, nes matys daugiau pareigūnų.
– Savivaldybės, į kurias bus išskirstyti pabėgėliai, iki šiol nežino, kaip tie pabėgėliai bus integruojami.
– Viskas yra. Čia klausimas ne man, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Procesas yra jų atsakomybė.
– Dar viena jums asmeniškai prikišama problema – Vilniaus čigonų taboras, neva nesugebate išspręsti. Šiandien taboro prieigose rastas dar vieno vyro lavonas, kaip spėjama, miręs nuo parduodamų narkotikų perdozavimo. Kas čia vyksta? Bėda yra tiek metų, o niekam nepavyko jos išspręsti.
– Užprogramuota dešimtmečių problema. Toks sopulys kaip Vilniaus taboras yra taškas, per kurį į Lietuvą patenka heroinas. Tai nėra policinė problema. Galim pabandyti taborą užtverti gyva grandine pareigūnų, bet kas nuo to pasikeis? Pirmom dienom tų žmonių sulaikoma buvo po 70 – 60, dabar mažiau. Yra dvi rūšys, tai vartotojai, kuriuos bandoma apsaugoti, kad jie ten nepatektų, kad nebūtų plėšimų mieste. Narkotikų kelių užkardymas yra kriminalinės policijos, muitinės kriminalistų, VSAT veikla.
Tie kiekvienais metais išimti narkotikų kiekiai yra įspūdingi, dvigubai didesni nei prieš 20 metų. Reikia suvokti, kad tai yra organizuotas kriminalinio pasaulio biznis, kuris yra vienas iš pelningiausių. Tai yra darbas be galo. Mūsų kriminalinės žvalgybos subjektai tai daro sėkmingai, tačiau problema susijusi su socialiniais reikalais. Kol ten bus juodoji skylė Vilniuje, ten bus tas reiškinys.
– Kam reikalinga šita akcija?
– Akcijos esmė parodyti visoms institucijoms, kokia tai problema ir prašom pagalbos sprendžiant. Partneriams pasiūlėm pagalbą, Vilniaus savivaldybė turi konkrečią problemą, kaip tuos žmones ištraukti iš to liūno. Ne visi žmonės ten tokie, ne visi ten nori gyventi, bet jiems reikia alternatyvos. Socialinių būstų suteikimas, darbo vietų suteikimas, integracija. Yra tų socialinių būstų, yra paskaičiuota, juos tik reikia panaudoti. Reikia ištiesti ranką žmonėms, kurie nori ateiti.
Kitas dalykas, kas iš to, kad neįleidžiam, nubaudžiam tuos vartotojus, surašom protokolus, jei jie vis tiek vėliau eina. Jie mūsų patys prašo, kad mes padėtume, pagydytume. Tai ne policijos ar viešo saugumo reikalas. Kažkada buvo veikianti Priklausomybės ligų centro programa, pavyko apie 100 žmonių ištraukti iš to liūno. Tai labai daug.
– Siūlote už mūsų pinigus gydyti žmones, kurie savanoriškai pasirenka tokį gyvenimą?
– Tai leiskim jiems visiems numirti?
– Ką siūlot daryti dėl taboro? Likviduoti?
– Taip. Jis turi išnykti civilizuotu būdu. Yra teismų sprendimai, statiniai pripažinti nelegaliais, tačiau žmonėms reikia suteikti socialinį būstą, integruoti į visuomenę. Galiausiai iš ten ištraukti vaikus, kad jie vaikščiotų į mokyklą, kad po pamokų nebėgtų į taborą, o pasiliktų užklasinėje veikloje.
– Manote, kad mūsų visuomenė pasiruošusi ir imigrantų, ir romų kaimynystei?
– Nemanau. Mes visi turime natūralias baimes. Galim paklausti, ar norėtum, kad kaimynas būtų romų tautybės, tai daug kas pasakytų ne. Yra stereotipai, jie dažniausiai pagrįsti, bet yra ir kitokių pavyzdžių, tik mes jų nežinom, nes jie sėkmingai gyvena. Pažiūrėkit, kas atvyksta iš Sirijos, kalbant apie krikščionis – teisininkai, medikai, išsilavinę žmonės, kurie gelbėja savo šeimą. Jei toks žmogus Lietuvoje teiktų medicinos paslaugas kaime, kur gyvent nėra kam, tai čia bėda? Mes dar nepabandėme, o jau sakome, kad tai yra blogis. Jie atsiveža tų pinigų, mūsų tikrai neapvalgys.
– Dėl nekompetencijos sprendžiant šitą klausimą buvote apkaltintas Seimo pirmininkės. Kodėl ji Jumis suabejojo?
– Gal turėjo per mažai informacijos, nors po Tarybos posėdžio žiniasklaidoje buvo pasidalinta informacija.
– Vis dar manote, kad Seimo pirmininkė yra Pilypas iš kanapių?
– Tai nebuvo mano žodžiai, tai buvo ministerijos pozicija ir net ne tokia. Išklausiau tą įrašą, tai ne pranešimas, o telefono įrašas, kuriame pasakyta, kad šiai situacijai apibūdinti geriausiai tinka lietuvių kalbos posakis. Seimo pirmininkė nebuvo pavadinta Pilypu. Dėl tokių intarpų buvo išplatintas pranešimas, kad frazė neteisingai parinkta. Ypatingai tai visuomenės daliai, kuri humorą supranta kitokį.
– Atsiprašė ministerija, ne Jūs asmeniškai.
– Kadangi ministerijos pozicija buvo išsakyta. Jeigu pasakau kažką netinkamo, tai visą laiką atsiprašau. Šiuo atveju nematau pagrindo atsiprašinėti.
– Čia Jūsų ir ponios Loretos Graužinienės konfliktas ar Jūsų ir Darbo partijos konfliktas?
– Nemanau, kad tai konfliktas. Tai yra atsakymas į tam tikrą poziciją.
– Darbo partijos pirmininkas irgi Jus kritikuoja.
– Darbo partijos pirmininkui irgi buvo atsakyta. Nei aš, nei kolegos nekritikuojam, nepuolam. Kritika turi būti, tik ji turi būti argumentuota. Kai yra sakomas akivaizdus melas, tai yra reakcija. Trečias Niutono dėsnis: veiksmas lygus atoveiksmiui.
– Kai kurie politikai sako, kad per jautriai reaguojat, kad pamirštate, jog esate ministras, o ne komisaras.
– Kokias žaidimo taisykles nori primesti politikos senbuviai? Jie primetinėja, kad reikia elgtis taip, kaip jie įpratę. Žiūrėti jums į akis ir sakyti, kad viskas yra tvarkoj, bet už akių pasakyti tokius žodžius, kurių niekas nenorėtų išgirsti. Nenoriu cituoti, ką Seimo pirmininkės partiečiai kalba apie Seimo pirmininkę. Jei kalbamės, tai kalbamės atvirai, nekuriam intrigų.
