Daugybei amerikiečių slaptos jų aistros staiga tapo viešų diskusijų objektu ir asmeninių dramų priežastimi. Tiksliau – 37 milijonams neištikimų sutuoktinių, įsipainiojusių į lipnų kompanijos „Ashley Madison“ tinklą.
Jie daug metų patogiai apgaudinėjo savo žmonas ir vyrus, tada kažkas įsilaužė į sistemą ir paviešino visus sąrašus. Dabar advokatai pluša po tris pamainas tvarkydami skyrybų ir turto dalybų bylas. Keli klientai jau nusižudė. Svetainės savininkams gresia milijardo dolerių ieškinys.
Kodėl mums turėtų rūpėti amerikiečių bėdos? Bent jau dėl to, kad tai, kas nutinka ten, po kurio laiko neišvengiamai pasikartoja ir visur kitur.
Ne išimtis ir Lietuva, iki kurios naujovės – blogos ir geros – slenka lėtai, bet užtikrintai. Niekšai, ar jau pasikeitėte slaptažodžius?
„WikiLeaks“, E.Snowdeno ir kiti slaptų duomenų nutekėjimo skandalai turėjo tapti įspėjimu visiems: internete nėra jokio privatumo, nes jo ten būti tiesiog negali. Bet kvailybė nemėgsta mokytis iš svetimų klaidų. Todėl žmonės ir toliau mano, kad paleisdami į pasaulinį tinklą savo nuotraukas, laiškus, adresus ir meilužių telefonus yra saugūs, nes naudoja kodų generatorių.
O juk viskas dėl tingumo, nuobodulio ir gudrios reklamos. „Gyvenimas trumpas. Įsitaisyk meilužę“ – tokiu šūkiu kompanija suviliojo milijonus svetimautojų. Senas patikimas žaidimas su kliento pasąmone. Mes visi mirsime – tai gal prieš tai pasilinksminkime? Nei tau į gatvę kekšių ieškoti, nei viešnamių, sutenerių: viskas internetu, meilužes sistema parinks pagal tavo pageidavimus. Už tam tikrą sumą. Aistros mokestį.
Bet yra dar kitas mokėjimas – kaltės jausmo mokestis. Kai susigėdusi šeimos galva arba kokia namų šeimininkė suprasdavo per toli nukeliavę ir paprašydavo ištrinti paskyrą, sistema atsakydavo: gerai, klok 19 dolerių. Už pėdsakų nutrynimą, taip sakant.
Tačiau paaiškėjo: pėdsakų niekas taip ir neištrynė. Milijonams svetimautojų (ar tik norėjusių „į kairę“) teks atsakyti ir už internetinę nuodėmę, ir už kaltės jausmą. Tą patį, kuris suka apyvartos ratus ne prasčiau nei seksas.
O jei pažvelgsite į savo stalčius ir spintas, nustebsite, kiek nereikalingų daiktų esate prisipirkę.
Nemaža dalis jų pas jus atkeliavo būtent dėl to paties sėkmingai sudirginto kaltės jausmo. Jai, jam, vaikams, tėvams – už laiko ir dėmesio trūkumą. Sau – kaip greitai nuperkamą atlygį vietoj to, ko jums iš tiesų reikia.
Kai kas sako, kad visa tai – dėl amžino žmonių tingumo, kuris ir esąs pagrindinis progreso variklis. Pasitelkus išmaniųjų telefonų programėles galima iškviesti taksi, pirkti bilietus, užsakyti maistą, viešbučius, kekšes.
Ir čia tik pradžia. Ateityje viskas bus dar patogiau, smagiau, ryškiau. O kai numirsite, nutrūks tik fizinio kūno gyvenimas, mat technologijos jau gali dovanoti amžinybę. Tiksliau, „Facebook“ – ar kur ten dar esate užsiregistravę – pasirūpins profilio tvarkymu po kliento laidotuvių.
Tai gali nuskambėti keistai, bet pažangiausios kompanijos negaili nei laiko, nei investicijų tobulindamos virtualiai nemirtingą visuomenę.
Jau dabar „Facebook“ siūlo du pomirtinius variantus: ištrynimą arba įamžinimą. Pastaruoju atveju sukuriamas socialinis vaiduoklis, kuris spaudžia mėlyno nykščio simbolį, reiškia nuomonę, keičia nuotraukas ir taip toliau. Jau yra kompanijų, kurios parduoda sprendimus dėl kitų pomirtinių skaitmeninių reikalų – el. pašto adresų, įvairiose saugyklose laikomų duomenų ir taip toliau.
Juodas humoras? Tik ne mums. Juk iš anksto pasirūpinti anapusiniais reikalais – lietuvių kultūros dalis. Karstai, kurie laikomi palėpėje Tai Dienai, iš anksto ant paminklų iškalti vardai ir datos, įkapių katalogai ir „pagrabinių“ drabužių matavimasis klausiant draugių patarimo: kuris variantas labiau dera? Arba ta fantastiškai natūraliai į žodį „palaidojo“ įsiterpianti sangrąžos dalelytė.
Gražiai pasilaidojo Antanina. Ir asmenukę iš tos naujos vietos įdėjo.
