Tačiau būna ir išimčių. JAV rašytojo Philipo Rotho romanas „Sąmokslas prieš Ameriką“ kritikų vertinimu įtrauktas į 22 geriausių visų laikų amerikiečių kūrinių sąrašą (kaip ir dar penki šio autoriaus romanai).
Jame Franklinas Delanoe Rooseveltas pralaimi trečiuosius savo rinkimus, kuriuos laimi garsusis aviatorius Charlesas Lindberghas. Kaip ir realioje istorijoje, taip ir pramanytoje romanisto, lakūnas griežtai priešinasi bet kokiam Amerikos įsitraukimui į artėjantį karą. Su vienu mažu skirtumu. Tikrovėje Charlesas Lindberghas įsijungė į komiteto „America First“ veiklą, gi čia jis tampa netikėtu Respublikonų kandidatu.
Susitikęs Reikjavike su Adolfu Hitleriu naujasis prezidentas susitaria dėl JAV neutralumo būsimame konflikte, pačioje Amerikoje po truputį kelti galvą antisemitai, žydų vaikai imami į kitas šeimas, kad juos „amerikonizuotų“, vis gausėja balsų pagaliau susidoroti su Holivudą užvaldžiusia „kitataučių mafija“, už grotų atsiduria tokie garsūs žmonės kaip Henry Morgenthau, Bernardas Baruchas ir Fiorello LaGuardia, prieš šią bangą sukilęs radijo žurnalistas Walteris Winchellas nužudomas kukluksklano...
Tai, žinoma, tik autoriaus fantazija, sugrąžinanti siužetą į tikrąją istorijos liniją prezidentui Lindberghui dingus su visu lėktuvu, FDR laimėjus neeilinius rinkimus, ir japonams klastingai užpuolus Perl Harborą.
Ši fantazija, kad ir kokia neįtikima atrodytų neskaičius paties romano, nėra iš piršto laužta. Nuo pat paskutinio George‘o Washingtono laiško JAV kongresui iki abiejų Paulų, tėvo senatoriaus Rono ir dabar į respublikonų kandidatus pretenduojančio Rando – amerikiečių izoliacionizmas turi gilias tradicijas.
Kažkada jis išsiliejo Munroe doktrina, perspėjančia europiečius nesikišti į Amerikos žemyno reikalus, kažkada Woodrow Wilsonas vienas pats, tegul ir padedamas „Lusitania“ torpedavimo ir Zimmermano telegramos, už ausų traukė besispyriojančias Valstijas į Pirmą pasaulinį karą, kažkada, o ir dabar, kone pusė amerikiečių norėtų domėtis vien savo šalimi, o likusiu pasauliu. Ir kas būtų buvę, jeigu ši alternatyvinė istorija taptų tikrove?
Paprasta. Marokietis praeitos savaitės traukinyje būtų išsitraukęs savo „Kalašnikovą“. Ir išpyškinęs visas devynias dėtuves į niekuo dėtus keleivius. Ir jo niekas nebūtų sulaikęs. Nes tų trijų amerikiečių tame traukinyje tiesiog nebūtų buvę.
Mes nebūtumėm minėję „Baltijos kelio“ sukakties. Nes „Baltijos kelio“ būtų paprasčiausiai nebuvę. Gal net ir paties Molotovo-Ribentroppo pakto niekas nebūtų pasirašinėjęs. O jeigu ir dėję parašus, tai nei Molotovas nei von Ribentroppas nebūtų kalbėję apie neegzistuojančią šalį. Nes jeigu ne keturiolika to paties Woodrow Wilsono principų, kam dar tuo metų būtų rūpėję skeryčiotis apie kažkokį tautų apsisprendimą ir imperijų skaidymą?
Galbūt dabar fronto linija driektųsi ten, kur ją nubrėžė kitas alternatyvios istorijos meistras Robertas Harris savo bestseleryje „Faterlandas“ – kažkur ties Uralu, sovietų partizanams puldinėjant įtvirtintas vokiečių kolonijas.
Galbūt ten, kur kitas romanistas, Guy Seville, perkelia savo „Afrika Reich“ herojus, bandančius sustabdyti juodaodžių genocidą Konge. Galbūt Aliaskoje, kuri dar viename genialiame kūrinyje, Michaelo Chabono liūdname detektyve „Jidiš seklių sąjunga“ tampa paskutiniu prieglobsčiu 1948 m. karą pralaimėjusio Izraelio tautai.
Alternatyvių istorijos linijų begalės. Ir visos jos, Amerikai užsidarius savo kiaute ir nustojus domėtis aplinkiniu pasauliu, vienodai niūrios. Todėl kad ir kokia tikrovė būtų nevienareikšmė, sudėtinga ir dažnai netobula, ji bent šiek tiek priimtinesnė nei bet kuri racionaliai paskaičiuojama alternatyva. Ypač mums. Ir visiems kitiems šios planetos mažiams. Nes bet kuriuo alternatyviniu atveju, jūs šio teksto tokioje alternatyvioje istorijoje tikrai neskaitytumėt. Kadangi prieš jūsų akis būtų koks nors „Wilnischer Beobachter“. Arba „Komsomolec onlain“. O ropė ne saldesnė už ridiką.
