Verslo pasaulyje tokia bendrovė būtų pasmerkta kaipmat žlugti, net jeigu jos idėjos būtų revoliucinės. O geografiniame pasaulio žemėlapyje panaši šalis, 1009 metais paminėta kaip Lietuva, vis dar egzistuoja.
Premjeras A.Butkevičius ir žemės ūkio ministrė V.Baltraitienė šią savaitę nuvyko į Briuselį su aiškiu planu: Lietuvos pieno sektorius labiausiai nukentėjo nuo kainų kryčio ir Rusijos paskelbto embargo, todėl jam būtina Europos Komisijos parama.
Pateikti ir konkretūs skaičiai: per 8 šių metų mėnesius pieno gamintojams reikėtų kompensuoti 32 mln. eurų, o jei padėtis nesikeis, iki metų pabaigos prireiks dar 18 mln. eurų.
Europos Komisijoje (EK) už žemės ūkį atsakingas Ph.Hoganas išsyk šių pinigų skirti, suprantama, negalėjo. Bet tai, kad mūsų šalis dėl to kreipėsi pirmoji, ir pažadas pradėti svarstyti šį klausimą jau po poros savaičių suteikė vilčių.
Tačiau pieno ūkių savininkai tų pinigų gali ir nesulaukti. Mat nei iš šio, nei iš to prezidentė D.Grybauskaitė pradėjo viešai svarstyti, kad iš Briuselio sulaukti 50 mln. eurų – nerealu, mat kenčia visos valstybės, ne tik Lietuva.
Galbūt EK būstinės koridorius dar prisimenanti buvusi eurokomisarė iš dalies ir yra teisi. Bet kai šalies vadovė iškart sumala į miltus tos pačios valstybės pateiktą poziciją ir skaičiavimus, yra sunkiai suvokiama. Kitaip nei nesuprantamomis ambicijomis to paaiškinti neįmanoma.
Reikia pripažinti, kad ir 50 ar net 100 mln. eurų, išskirstytų daugiau nei 34 tūkstančiams pieno gamintojų, pastarųjų iš duobės neištrauktų, tačiau padėtų bent kurį laiką išsilaikyti paviršiuje.
Padėtis pieno sektoriuje tikrai įtempta. Supirkimo kainos Lietuvoje mažiausios visoje ES, nors pastarojoje – irgi ne pyragai.
Antai pusšimtį karvių laikanti Kalvarijos savivaldybės ūkininkė L.Kižienė apskaičiavo, kad šįmet birželį supirkėjams pieno pardavė 4 tonomis daugiau negu prieš metus, bet pajamos sumažėjo net 2,5 tūkstančio eurų. Mat 17 centų už litrą, kurie atitenka ūkininkei, nebepadengia net sąnaudų.
Todėl daugelis pieno ūkių savininkų grasina iki metų pabaigos likviduoti bandas. Kiti, nusiteikę išlikti, rengiasi protesto akcijai – tik ne Vilniuje, o Briuselyje.
Vis dėlto reikia prisiminti, kad pieno kainas lemia ciklai – jos tai pakyla iki neregėtų aukštumų, tai leidžiasi kone iki dugno. Kažkodėl niekas nesiskundė prieš 2 ar 3 metus, kai perdirbėjai supirkinėjo pieną kelis kartus brangiau. O juk pertekliaus metai be galo gali tęstis tik pasakose.
Dar nesugebantiems perprasti šių taisyklių ir planuoti verslo bent keleriems metams į priekį ūkininkams į pagalbą atėjo ir valdžia. Sukurptas net įstatymas, kuris lyg ir turėjo perdirbėjus priversti elgtis sąžiningai.
Tačiau ši naujovė netapo gelbėjimo ratu žemdirbiams. Ir negalėjo tapti: perdirbėjams nustatytą reikalavimą supirkti tiek pieno, kiek numatyta sutartyse, jie nesunkiai įvykdo – užtat mokėti daugiau nei 17 centų už litrą niekas jų negali priversti. Bent tol, kol Lietuvoje neįvestos planinės ekonomikos taisyklės.
Kartkartėmis vis dar nuskamba populistiniai siūlymai įpareigoti pieno perdirbimo įmones žaliavą pirmiausia supirkti Lietuvoje, o tik po to gainioti pienvežius į Latviją ir Lenkiją. Tik kaip tai įmanoma esant ES, kurioje galioja laisvas prekių judėjimas?
Žemės ūkio ministrė V.Baltraitienė skundžiasi, kad prekybininkai niekaip nenori sėsti prie stalo ir įsipareigoti pieno produktus pardavinėti su ne didesniu nei 10 proc. antkainiu.
Bet toks pasiūlymas dvelkia dar didesniu populizmu nei jau priimti su pieno sektoriumi susiję teisės aktai.
Maža to, antkainio ribojimas gali kirsti ir mūsų šalies ūkininkams, ir perdirbėjams. Mat tai ketinama taikyti tik lietuviškai produkcijai, o juk prekybos centrai sūrių, varškės, jogurto ir net šviežio pieno nesunkiai atsigabens iš Lenkijos arba kitų šalių, jei tik galės pirkėjams pasiūlyti pigiau.
Padėti pieno gamintojams galima ir kitais būdais. Tai jau ir daroma.
Antai Vyriausybė nutarė smarkiai paankstinti nacionalinių išmokų už 2015 metus mokėjimo terminą, todėl jau rugsėjį ūkių savininkai gaus po beveik 16 eurų už toną šįmet parduoto pieno. Žinoma, 18,2 mln. eurų nėra pakankama, tačiau žemdirbiams jau reikšminga suma.
Kur kas rimtesne, nors ir ne iš karto juntama pagalba galėtų tapti mažesnis pridėtinės vertės mokesčio tarifas labiausiai vartojamiems pieno produktams. Kaimyninėje Lenkijoje jis siekia ne 23, o 5–8 procentus, todėl tenykščiai gaminiai nesunkiai skinasi kelią ir į mūsų šalies parduotuvių lentynas.
Tačiau svarbiausia prieš imantis bet kokių veiksmų tarpusavyje susitarti visoms valdžios institucijoms ir instancijoms. Mat į skirtingas puses traukiamas vežimas gali ilgam įstrigti klampioje pieno kainų krizės pelkėje.
