„Demokratinėje ir teisės viršenybe grindžiamoje valstybėje nepriimtinas policinių metodų taikymas. Įstatymai numato, kad vidaus tarnybos sistema turi būti grindžiama politinio neutralumo principu“, – iškilmingai pareiškė valstybės vadovė po išsakytos kritikos ministrui.
Keistas jausmas apima matant tokius stulbinančio nesusikalbėjimo arba visiško nusikalbėjimo pavyzdžiu, nes nesunku pastebėti net nepašvęstajam to, kad dėmesį atkreipęs ministro nurodymas ir atsiranda siekiant realiai užtikrinti vidaus reikalų sistemos veikloje pageidaujamo politinio neutralumo principo įgyvendinimą, bandant užkardinti kelią politinės prostitucijos suvešėjimui tarp statutinių pareigūnų, kai institucinė moralė kartais yra aukojama dėl karjeros, daromos su politinio stogo pagalba, įsiveliant į politines intrigas.
Labiausiai užvis nenorėtųsi, kad iškilūs ir kiekvienas savaip reikalingas užtikrinant politinės sistemos gyvastingumą asmenys pradėtų tarpusavyje konfliktuoti (dėl tokio tauraus tikslo ministras be jokių abejonių turi aukoti didesnę savo ego dalį nei prezidentas), tačiau teisybės dėlei privalu pripažinti, kad jeigu yra koks nors pretekstas kalbėti apie policinės valstybės užuomazgas Lietuvoje, tai garbė čia visų pirma atitenka D.Grybauskaitei, sukūrusiai slaptų pažymų kultą, jeigu nepasakyti, valstybės, valdomos pagal slaptumo grifą, tipą.
Policinės valstybės duotybę iliustruoja ne policininkų, Rugsėjo 1-ąją matomų judriose miesto gatvių sankryžose, gausa, o visuomenės slaptos kontrolės metodų lyginamojo svorio didėjimas, dar labiau – išvešėjusi praktika, kai slaptos pažymos tampa politinės galios išplėtimo instrumentu.
F.Nietzsche yra pastebėjęs, kad valstybės būna tik dviejų tipų: esą yra arba karinė, arba korupcinė valstybė. Žinoma, toks skirstymas – dar pernelyg grubus, neįvertinantis visų niuansų, potipių įvairovės, kita vertus, jau esu kažkada atkreipęs dėmesį, kad mūsų politinei klasei pavyko sukurti savotišką hibridinio tipo valstybę, kur anksčiau paminėtos konfigūracijos perdengia arba net papildo viena kitą. Išdrįskime įvertinti paprastą faktą, kad didžiausios korupcinės schemos naujoje Lietuvoje nuo pat valstybės užgimimo yra įgyvendinamos su slaptųjų pažymų pagalb. Prisiminkime nusikalstamą „Alitos“ privatizavimo istoriją, tačiau, kaip atrodo, panaši dalykų padėtis išlieka ir šiandien, kai su tokių pat melagingai sukurptų slaptųjų pažymų pagalba kartas nuo karto žlugdomi konkurentai, o vadinamasis slaptumas forsuojamas siekiant pridengti nusikalstamas užmačias.
Taigi – galbūt atėjo laikas pilietinei visuomenei parašyti neslaptą pažymą apie pačius slaptų pažymų rašytojus, drauge konstatuojant liūdnos tendenciją faktą, kad dabartiniu metu operatyvinės veiklos tarnybų parlamentinė kontrolė yra sumenkusi iki karikatūrinės ribos kaip savotiškas nepriklausomos Lietuvos valstybės antirekordas.
Kai kalbama šia tema, būtų nuodėmė nepaminėti iškilaus Lietuvos pedagogo, prestižinės gimnazijos įkūrėjo ir ilgamečio direktoriaus B. Burgio skandalingojo teismo ir nuteisimo istorijos, nori ar nenori, vis labiau primenančios F.Kafkos Proceso fabulą. Visos profesijos yra garbingos. – gimnazijos direktoriaus kaip ir kalėjimo prižiūrėtojo, – tačiau būna, kad ne visi kalėjimo prižiūrėtojai elgiasi garbingai, ne visados ir jaunosios kartos auklėtojas rodo tinkamą elgesio pavyzdį.
Tačiau šis neskanus nutikimas vis labiau primena kalėjimo apskritai kolorito artefaktus, vis labiau panašėja į ambicijų pareiškimą, kad neva visą visuomenę galima būtų paversti aptverta kalėjimo teritorija, kur galioja imperatyvas: jeigu norėsime, mes jus visus padarysime... Kaip atrodo, klysta dar labiau nei kada nors anksčiau populiarusis mūsų laikų metraštininkais, pabandęs pritemti pasipiktinimo dėl tokio teismo sprendimo atvejį prie gerai žinomo violetinės publikos spygavimų precedento. Tačiau, regis, yra kaip tik priešingai, prisimenant, kad dabar gretinama istorija prasidėjo nuo neteisėtų Garliavos teisininkų klano podraug su Kauno banditais veiksmų, siekiant morališkai ir fiziškai sunaikinti nieko dėtus žmones Prisimenu dar ir tai, kad mūsų populiarusis metraštininkas tylėjo tarsi prisisėmęs į burną vandens iki to momento, kol labai aiškiai išryškėjo N.Venckienės kariaunos pralaimėjimas ir užstojusi baigtis, tada prapliupdamas sutaupytais žodžiais tarsi penki pavasario potvyniai.
Ar neperskubėjai dabar, mielas Andriau?
