Nurodinėjimai, kas turi būti ar nebūti Seimo pirmininku, paaiškinimai, kad jai pačiai pavaldžių specialiųjų tarnybų įslaptintas pažymas galima viešinti, jei jai tai naudinga ir panašūs dalykai tapo norma. Tai daliai visuomenės, kuri trokšta vado, patinka. Rezultatai abejotini, bet reitingams nekenkia.
Šįkart jau net nenustebinęs išankstinis pasufleravimas, kuo turi baigtis tyrimas, kuris būtų pradėtas ir be jos Ekscelencijos trigrašio, gali turėti įvairių padarinių. Gynyba ir koks nors teisėjas, jei reikalas pasieks teismą, gali tai įvertinti ir kaip spaudimą. Be to, nekaltumo prezumpcijos nemėgstančioje ir tvarkos besišaukiančioje visuomenėje, kuri intensyviai diegia vis gausesnių draudimų, griežtumų ir skundimų kultūrą, tai gali būti ir nelabai populiaru.
Didelė dalis žmonių socialiniuose tinkluose ir prie televizorių ploja katučių ir skanduoja tokį ausiai mielą šūkį, kaip „tvarka bus“. Tuoj rodoma pirštu į JAV, ar kurią kitą šalį ir sakoma: pabandyk ten nepaklusti pareigūnui.
Taip. Tiesos tame yra – tvarkos yra daug kur skirtingos, kaip ir praktikos. Kai kur ir automobiliai rieda kita puse, langai atsidaro į viršų, o šaltas ir karštas vanduo bėga iš skirtingų kranų. Kai kur moterims, dėl tvarkos, draudžiama rodyt veidus ir tegul pabando nepaklusti. Tačiau savaime tai nėra joks argumentas.
Buvau ir išlieku dideliu skeptiku dėl nusistatymo, kad į kiekvieną bėglį, jei jis nesustojo, reikia šauti vien dėl tvarkos ar išsigalvotų argumentų, jog jis gal kažką bėgdamas ar pabėgęs gali padaryti. Galimos išimtys, kai yra kokia nepaprastoji padėtis, karas, paskelbta padidinta teroro atakų grėsmė ar kylanti kokia nors konkreti grėsmė. Visais atvejais, žinoma, sprendžia tas, kam valstybė patikėjo ginklą, bet jis ir prisiima atsakomybę.
Mirties bausmę panaikinusioje ir serijinius žudikus humaniškai (nors anoks ten humanizmas laikyt narve iki mirties) maitinanti visuomenė kiekvieną kartą privalėtų suabejoti ar tikrai visada cigarečių pakelis ir greičio viršijimas yra svarbesni nei geltonsnapio pažeidėjo gyvybė? Sapalionės apie tai, kad proporcingumo reikalavimas suriša pareigūnams rankas yra tik sapalionės. Proporcingumo iš pareigūno tikisi ir jam įgaliojimus suteikianti valstybė, nes visai ne veltui apginkluoja jį ne tik šaunamuoju ginklu, bet dar ir „bananu“, elektrošoku ir pan.
Jau rašydamas šias eilutes girdžiu „tvarkos“ entuziastų riksmą, kad esu anarchistas ir pareigūnų priešas, išvedžiojimus, o kas būtų, jei „kažkas kažką suvažinėtų“, „jei automobilyje būtų bomba“ ir pan. Tai būrimo salonų temos.
Ištiko konkreti situacija, nekaltinu pareigūno ir jo neginu – ne mano tai pareiga. Tik pastebiu ir dar kartą pakartoju, kad išankstiniai plojimai ir entuziastingi reikalavimai šaudyti kuo daugiau, kad visi bijotų, yra tikrų Dievo mulkių, kurių vieta gyventi griežtai prižiūrimame konclageryje, retorika.
Galbūt mano skeptišką požiūrį į šaudymą dėl šaudymo šiek tiek veikia asmeninė patirtis. O ji tokia. 1993 metai – Švedija. Studentais būdami skynėme braškes, o laisvalaikiu daug važinėjome „autostopu“. Sykį, kartu su trimis merginomis, „susitranzavome“ tokį juodą „Mercedes“ automobilį, kuriame sėdėjo ilgaplaukis vaikinas tamsiais akiniais. Sutiko pavežėti, o pajudėjus išsitraukė vyno butelį ir ėmė iš jo gerti, dargi mums siūlė.
Greitis didėjo, o į prašymus ir reikalavimus ponas nereagavo. Posūkyje vos nesitrenkė į policijos „Volvo“, kuri, žinoma, apsisuko ir ėmė vytis. Atvežęs mus iki reikalingos vietos ir pamanęs, jog „atitrūko“ – pats irgi iššoko iš mašinos, metė raktelius per petį ir jau norėjo sprukti šalin. Noras bėgti praėjo, kai iš privažiavusio automobilio erelis išgirdo amsint šunį.
Žinoma, mūsų dokumentai buvo patikrinti, pasiteirauta ar mes tą tipą anksčiau matėme ir palinkėta geros dienos. Vairuotoją policija išsivežė, o grįžo prie automobilio jis po trijų parų ir kartu su šeima ropinėjo po pievą – ieškojo raktelių. Incidentas išsemtas – aukų ir sužeistųjų nebuvo.
Neiššauta nė viena kulka – prevencinio sušaudymo atsitiktine auka netapau. Ir, kažkodėl, man visai nesinori keikti „skystablauzdžių“ švedų pareigūnų, kurie, nebūdami tikrai ar viduje nėra cigarečių, narkotikų, bombos arba paslėpto lavono bagažinėje, visgi nešaudė. Nežinau, ką apie tai mintija mano bendrakeleivės, tačiau spėju, kad galvoja panašiai.
Visais atvejais, konkrečią šaudymo ir gaudymo istoriją išsiaiškins tie, kam priklauso. Tik prezidentė čia, deja, ne prie ko.
