Kitose interviu dalyse skaitykite apie V.Adamkaus santykius su tėvu ir apie dabartinę Lietuvą.
– Kokia buvo jūsų vasara? Ar radote ramybę tarp savo ir ponios Almos sodintų gėlių? Ar gydytojai leido atsikvėpti?
Atrodote žvaliai ir sveikai, vėl puikuojatės vešlia šukuosena, – rezidencijoje Turniškėse pakalbinau gerai nusiteikusį 88-erių V.Adamkų.
– Plaukai ataugo, gaila, kad vėl balti, o ne juodi.
Bet vasara buvo kupina nerimo, kuris neapleidžia manęs ir šiandien. Nuo birželio pirmosios savaitės, kai teko gultis ant operacinio stalo, iki šiol tebesu gydytojų priežiūroje.
Jaučiuosi gerai, o kaip ten viduje – tuoj sužinosiu, kai atsigulsiu į ligoninę išsamaus patikrinimo.
Gydytojų konsiliumas padarys išvadas, ar liga stabilizuota.
Džiugina Lenkijos įvertinimas
– Ant jūsų stalo matau įspūdingą skulptūrą, neseniai jums lenkų tautos įteiktą už 10 metų darbą gerinant Lietuvos ir Lenkijos santykius.
Teko girdėti, kad šio apdovanojimo atsiimti ketinote vykti tik nukeltas nuo operacinio stalo, birželį?
– Praėjus dienai po operacijos prie mano lovos susirinko gydytojų komisija. Buvau įspėtas, kad jokių įtemptų susitikimų tuo metu nebūtų. Aš atsakiau – tik vienas bus, po keturių dienų Varšuvoje, Karalių rūmuose, turiu priimti man skirtą apdovanojimą, jis man labai svarbus.
Kad jūs būtumėte matę gydytojų veidus! Manau, pamanė, kad po operacijos Adamkui su galva negerai. Neišleido.
– Gavote iš Lenkijos apdovanojimą, bet vaikystėje dainavote: „Tupi lenkas už kalniuko, žiba akys kaip velniuko.“ Lietuviai tuo metu ypač nemėgo lenkų už atplėštą Vilnių.
Bet būdamas prezidentas suartinote kaimynes tęsdamas šviesaus atminimo Algirdo Brazausko darbą. Kada jūsų požiūris taip pasikeitė?
– Taip, procesas nebuvo labai paprastas. Amerikoje aktyviai įsiliejau į lietuvių kovą dėl Lietuvos laisvės. Kai kurie JAV kongresmenai buvo lenkai.
Dirbdamas federalinėje tarnyboje (V.Adamkus buvo JAV aplinkos apsaugos agentūros Vidurio Vakarų regiono administratorius. – Red.) turėjau tiesioginę telefono liniją su Baltaisiais rūmais ir JAV prezidentu, tad nesunkiai priėjau ir prie lenkų kongresmenų.
Ėmėme bendradarbiauti dėl mūsų tautų laisvės. Ir tas darbas išdildė vaikystės prisiminimus.
Atsirado vienas tikslas. O tapus Lietuvos prezidentu man buvo natūralu toliau eiti į priekį.
Priesakas: kovoti iki galo
– Apie savo ligą jūs kalbate atvirai nuo pirmosios minutės. Buvęs šalies vadovas A.Brazauskas, sirgęs panašia onkologine liga, labai ilgai slėpė savo negandą. „Bijojau patyčių“, – atsakė, kai kartą paklausiau kodėl.
O jūs nebijojote negailestingų komentarų?
– Aš noriu būti atviras. Kai sužinojau diagnozę, porą dienų man buvo nemažas sukrėtimas. Po to ėmiau žiūrėti ramiau. Supratau, kad turiu sutvarkyti kai kuriuos reikalus, užbaigti darbus.
Bet norėjau ir padrąsinti visuomenę. Ypač dėl to, kad buvau prezidentas, negalėjau ligos slėpti nuo žmonių. Esu jiems atsakingas.
– Kartais pasigirsta kalbų – ta chemoterapija taip išsekina, gal neverta dėl kelių atkovotų mėnesių tiek kentėti, vis vien ateis pabaiga.
Bet jūs kovojate su liga jau trečius metus – ir atsikovojate mėnesius, o po to metus gyvenimo. Iš kur ta stiprybė?
– Jokiu būdu negalima nuleisti rankų. Kovosiu iki paskutinės minutės – iškart pasakiau sau.
Ta kova gal ir savotiškas mano gyvenimo būdas.
Matyt, sportas jaunystėje suformavo tokį kovingumą. Kiekvienas sportininkas žino, kad gali ir laimėti, ir pralaimėti. Bet yra pasiryžęs laimėti.
Toks mano požiūris liko iki šios dienos. Aš nepasiduosiu.
– Kas jus stiprina nerimo minutėmis? Nemažai žmonių sunkiomis valandomis randa tikėjimą, kuris nuramina, paguodžia, kad su žemiškuoju gyvenimu mūsų egzistavimas nesibaigia. Ar jūs religingas žmogus?
– Aš neneigiu religijos esmės, bet nesu iš tų, kurie kas sekmadienį lankytųsi pamaldose. Esu Dievui nusikaltęs.
Mintimis prabėgu, kad kažkas ten – viršuje – mus valdo, gali suteikti man jėgų ir ištraukti iš ligos gniaužtų. Pasikalbu prašydamas dar laiko užbaigti darbus.
Bet didžiausia mano paguoda – Alma. Jos stiprybė ir man leidžia į savo bėdą žvelgti kitomis akimis – atsitiko, reikia gydytis ir toliau gyventi. Tai man teikia vidinės ramybės ir jėgų.
Aišku, ir ši graži aplinka man padeda sveikti. Patys pasodinome gal 80 tujų, įvairių augalų, gėlių. Su Alma esame gamtos žmonės.
Neleido statytis namo
– Savo pirmojoje atsiminimų knygoje „Likimo vardas – Lietuva“ romantiškai rašėte apie 1979 metais netoli Čikagos, Hinsdeilyje, pasistatytą namą. Kad mėgstate grįžęs po darbo nupjauti žolę, palaistyti gėles, grožėtis pasodintomis pušimis, o leidžiantis saulei su Alma susėsti terasoje su vyno taure.
Bet išpuoselėtus namus Čikagoje teko parduoti. Čia, rezidencijoje Turniškėse, irgi sukūrėte grožį. Tačiau tai ne jūsų, o valdiški namai.
Ar nepaskauda širdies, kad jums savo namo Lietuvoje nebuvo leista pasistatyti?
– Atvirai pasakysiu, mums su Alma – tai didelis skaudulys.
Turniškėse ir dabar tebėra tas tuščias sklypas.
Baigęs prezidento kadenciją paprašiau Vilniaus savivaldybės man 99 metams jį išnuomoti. Leido. Norėjau savo pinigais pasistatyti namą, kuris po mūsų mirties atitektų valstybei.
Pasidariau namo, kuris Lietuvai tikrai gėdos nepadarytų, planą.
Sklype buvo taip sukalti kuoleliai, kad statant nebūtų pažeistas nė vienas medis. Bet Seimas vetavo leidimą.
– Kodėl?
– Nežinau. Niekas nepaaiškino. Gal savotiškas politikų noras pasirodyti viršesniems, galingesniems?
Testamentu paskyrė turtą
– Bet Lietuvai esate jau ne vieną namą padovanojęs. Kaune neatsiėmėte savo tėvų dviejų namų, ponia Alma Telšiuose – didžiulio tėvų namo, kurį privatizavo buvęs kompartijos sekretorius.
– Mes namų grąžinti neprašėme. Kaune patyriau skaudų įvykį. Savivaldybė kažkam pardavė už 2 mln. litų pusę buvusio mano tėvų sklypo su namu.
Koks ironiškas sutapimas – kai su filmo apie mane kūrėjais atvykome prie namo, kuriame gimiau, buldozeriai ką tik buvo jį nugriovę. Skaudu, suprantama. Ir ta nuoskauda liko iki šiol.
– Tame name galėjo būti Lietuvos prezidento memorialinis muziejus?
– Galėjo, bet nebus.
– Tai kur bus eksponuojamos jums, kaip prezidentui, įteiktos dovanos, apdovanojimai iš viso pasaulio, knygos?
– Testamentu viską sutvarkiau. Kauno savivaldybė paskyrė namą, kur bus prezidento biblioteka-muziejus.
Viską, ką dabar matote šioje rezidencijoje, mes atsivežėme iš Čikagos – baldus, paveikslus, meno dirbinius. Jie ir keliaus į muziejų. Kiekvienas kambarys nufotografuotas, kad nekiltų ginčų, ar buvo tie daiktai mūsų, ar ne.
