Pirmojoje interviu dalyje skaitykite apie V.Adamkaus sveikatą.
– Prisiminėte vaikystės namus. Jūsų tėvai išsiskyrė, kai buvote dvejų metų. Ar vaikystės neapkartino tai, kad augote be tėvo? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Adamkaus.
– Neslėpsiu – ta tema man labai jautri. Aišku, skyrybos turėjo įtakos. Bet tai subrandino mano savarankiškumą, valią.
Gal dėl to nuo vaikystės pasukau į sportą. Kaune pro namo langus mačiau S.Dariaus ir S.Girėno stadioną, regėjau, kaip naktimis kilo Sporto halė, kur 1939 metais vyko Europos krepšinio pirmenybės.
Aš visą laiką po pamokų praleisdavau stadione – ten ir brendo mano kovingumas, sąžiningumas, noras siekti pergalių.
Todėl tėvų šeimoje susiklostęs gyvenimas man buvo antraeilis ir neturintis įtakos.
Aišku, tai galėjo mane pakreipti blogu keliu. Bet sportas mane išgelbėjo ir subrandino.
– Visi žavisi jūsų sutarimu šeimoje, elgesiu su ponia Alma. Iš kur jūs gavote tų bendravimo tarp vyro ir moters, vyro ir žmonos pamokų, jei neturėjote tėvo gero pavyzdžio?
– Gal to elgesio aš mokiausi iš gyvenimo, žymių žmonių. Neslėpsiu: savo tėvo Igno Adamkavičiaus nepažinojau, pirmą kartą sutikau, kai man buvo 65-eri, o jam – netoli 90-ies. Nors jis ir gyveno Kaune, o vėliau Čikagoje.
Pasirodo, tik už kokio kilometro nuo mano namų. Jis jau buvo vienišas.
– Kodėl neieškojote tėvo?
– Dėl to man būtų galima priekaištauti. Kadangi ir iš mamos, ir iš giminių buvau girdėjęs tėvų išsiskyrimo priežastis.
Buvau jaunas, jautrus, gal ir kaltinau tėvą, kad jis sugriovė mūsų šeimą.
Jis man nieko nereiškė, todėl ir neieškojau. Pagalvodavau – jei aš jam nereikalingas, tuo labiau man jo nereikia.
– O koks buvo jūsų susitikimas?
– Čikagoje išgirdau iš pažįstamų, kad tėvas apie mane teiraujasi. Tuo metu jau buvau savo karjeros viršūnėje, jis didžiavosi manimi.
Vieną dieną nuėjau pas jį. Tegu praeitis būna pamiršta. Po metų jis mirė. Dalyvavau ir laidotuvėse.
– Neturėjote tėvo, vėliau atsisakėte ir jo pavardės. Iš Adamkavičiaus tapote Adamkumi. Amerikiečiai neištarė jūsų pavardės?
– Taip. Prisimenu, buvau pašauktas į karo tarnybą. Seržantas išrikiuoja mus ir skirsto darbus – kam į virtuvę, kam tualetus plauti. Mano pavardė pirma, ties ja seržantas sustoja ir peršoka, nes negali ištarti. Taip darbų ir negaudavau.
Kai dirbau federalinėje tarnyboje, buvau paragintas pavardę pasitrumpinti, nes žurnalistai neištardavo. Ilgai su Alma rinkomės. Norėjome, kad pavardė būtų ir trumpa, ir lietuviška.
