Jeigu sutiksime su sąmokslo teorijų šalininkais, kurių yra ir tarp kai kurių apžvalgininkų, ši tema, anot jų, „piktybiškai eskaluojama“ spekuliuojant Holokaustu. Lyg ir tikslingai siekiama nuvertinti prieškario, karo ir pokario garsiųjų Lietuvos veikėjų veiklą menkinant jų vardą bei teisę į monumentą.
Juk jų įnašas į herojišką, be jokio tamsaus debesėlio Lietuvos istoriją, turi likti nepriekaištingu. O kodėl, beje, nepastačius monumentą garbingoje Vilniaus vietoje Lietuvos šviesuoliams gelbėjusiems savo bendrapiliečius žydus nuo sunaikinimo?
Deja, kol „pilkosios istorijos“ kritikų sąmonėje vyraus sąmokslo teorijos, „žydų klausimas“ niekur nedings. Geriausia, žinoma, būtų, kad šis erzinantis klausimas niekada neiškiltų. Juk kalbama apie etninę mažumą, kuri niekaip nesugeba asimiliuotis su Lietuvos naujausią istoriją taip, kaip norėtų herojiškos Lietuvos istorijos šalininkai.
Tai žmonės, kuriems pilietinės tautos idėja bei samprata yra tolygu rusiškam keiksmui. Todėl griebiamasi kurti moralės pakaitalus, leidžiančius gero žmogaus darbus nenustelbti to paties žmogaus dokumentais patvirtintais nusikaltimais žmogiškumui. Taip Lietuvoje atsiranda paminklai, atminties lentos, mokyklų bei gatvių pavadinimai žmonėms, kurių vardai kai kuriems piliečiams sukelia baisiausius prisiminimus.
Tad kaip elgtis, kai moralė tampa spekuliacijos priemone? Kaip pastebėjo vienas garsus politikas kalbėdamas apie Lietuvos Laikinosios vyriausybės 1941 m. šešias savaites trūkusį kontraversišką vaidmenį bendrapiliečių žydų persekiojimo ir naikinimo metu: „Negalime spręsti apie tuometinių žmonių veiksmus iš mūsų šiandienos požiūrio bokštų.
Negi LLV turėjo kišti savo gerkles po peiliu?“. Galima pagalvoti, kad nuo 1941 metų birželio iki 1944 metų antros sovietų okupacijos, Dekalogo moralinės nuostatos „Nežudyk“, „Nevok“, „Negeisk artimo namų“ padarė pertrauką. Akivaizdu, kad taip norima išvengti griauti sukurtus stabus, nes pastarieji tapatinami su herojišku lietuvių bei Lietuvos identitetu. Krikščioniškasis „Atleisk“ sukalbėjus dešimt „Ave Maria“ matyt, pakankamas nuplauti tiesioginį herojiško veikėjo dalyvavimą žydų bendrapiliečių suėmimuose, jų turto plėšimuose bei dalybose, uždarymą jų į getus puikiai žinant galutinį „žydų klausimo“ sprendimo būdą.
Intelektualai vargu ar gali apčiuopiamai, greitai, keisti visuomenės požiūrį į vieną ar kitą svarbų jai reiškinį, antraip nei politikai turintys konkrečią galią savo rankose. Na, ir kas daroma šia linkme? Prezidentė į Šimtmečio minėjimo 2015 -2020 projektų planą pareikalavo įtraukti paminklo A.Smetonai sukūrimą.
Taip eilinį kartą rodydama visišką istorijos nesuvokimą bei buvusio komunistų biurokrato, o dabar konservatyvaus šventojo pigų populizmą. O kodėl ne paminklą Onai Šimaitei, jeigu dar kas tokią prisimena? Štai, ką rašė Izraelio istorikas, profesorius Dovas Levinas apie šią drąsią moterį: „Baisiausiu laiku – 1941 m. rudenį ir dar daugiau karo pabaigoje atsirado keli šimtai dorų ir sąžiningų lietuvių, kurie nepaisydami pavojaus išgelbėjo, rodos, net keliolika šimtų žydų. Viena šių garbingų lietuvių – Ona Šimaitė, kurios vardas pagarsėjo visame pasaulyje ir padėjo šiek tiek lietuvių tautos garbę pakelti pagal Tautos himno žodžius: „Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės“.
Suprantu, kad nėra lengva Pro Patria minties šalininkui arba spekuliantui tauta pagerbti rimtu paminklu kokį žydų kilmės Lietuvai nusipelniusį pilietį. Kai kuriems, tiesa, šių laikų žargonu šnekant „pramogų pasaulio atstovams“, regis, vieta skirta tik kokioje nors spalvingoje Vilniaus Mėsinės gatvėje – Cemachui Šabadui (Daktaras Aiskauda), kokiam nors Dovydui Dolskiui Kaune, Laisvės alėjoje priešais garsiojo „Metropolis“ restorano griuvėsius, arba Romanui Katzevui (Romain Gary), biustą prie jo buvusių namų Vilniuje, J.Basanavičiaus gatvėje. Žinoma, ir nedidelio žydų namelio pavyzdys Rumšiškėse. Kitaip tariant, Lietuvos žydas paverčiamas pramoga ir Rumšiškių liaudies buities muziejaus eksponatu.
Tuo tarpu žydų savanorių, žuvusių už Lietuvos laisvę 1918-1923 m. kapai dūla pamiršti Kauno Žaliakalnio žydų kapinėse. Vienas žydų savanoris, Robinzonas Leizeris, 1920 m. atsisakė pasiduoti lenkams ir žuvo sušukęs: „Juk rezultatas aiškus – mirtis arba nelaisvė. (...) Verčiau mirti negu patekti į nekenčiamų lenkų nagus!“. Gal, sakau, jiems kokį monumentą?
O jeigu nekyla ranka deramai pagerbti ypač nusipelniusį Lietuvai žydą bendrapilietį, tai kuo į užmarštį brukama garbingoji Ona Šimaitė? Juk sava, lietuvė, kuri žinoma bent 35 pasaulio šalyse. Nors suprantama, O.Šimaitė garsiai neprotestavo prieš nacių okupacinės valdžios siekius kurti lietuvių SS diviziją, nekovojo ginklu rankose prieš sovietus ir jų sušaudyto kapitono J.Noreikos (generolas Vėtra) pavyzdžiu.
Ar neturėtų bent elementarus padorumas sieti šiuos abu tragiškos istorijos veikėjus? Bet viena, rizikuodama gyvybe, gelbėjo žydus bendrapiliečius, kitas gi, tapo to nekenčiamo nacistinio režimo mašinerijos sraigteliu su LLV palaiminimu. Kaip Šiaulių apskrities viršininkas, pastarasis kurį laiką buvo atsakingas už nacistinių antisemitinių įsakymų įgyvendinimą Šiauliuose. Ar jis tai darė savo noru ar buvo priverstas?
Normalus krikščionis, gavęs į rankas nuorodą plėšti ar saugoti priplėštą svetimą turtą žinant, kad jis buvo įgytas žudant nekaltus to turto savininkus, trenktų tokį popiergalį ant stalo ir protestuodamas atsistatydintų. Bet šito nepadarė. Gal paveikė jį jo prieškarinės antisemitinės nuotaikos? Juk rašinėjo antisemitinius paskvilius „Pakelk galvą, Lietuvi“ tema. Gink Dieve, nenoriu būti publicisto V.Sinicos apkaltintas propaguojant „pilkosios istorijos“ idėją. Tą, neva leidžiančią smulkmeniškai kapstytis jau pripažintų Lietuvos didvyrių biografijose. Taip, anot jo, galima diskredituoti bet kokį, net ir skaidriausią istorijos veikėją. Taip ir Vytautą Didįjį ar karalių – brolžudį (Mindaugas) galima nuvainikuoti. Juk pozicija aiški: „Istorinę epochą turime vertinti pagal jos pačios kriterijus, nuostatas bei vertybes.“. (Istorikas V. Volungevičius).
Ką naujai pasikrikštijąs karalius Mindaugas tais gūdžiais viduramžiais išdarinėjo yra viena, bet juk niekas neprieštaraus, kad II pasaulinis karas ir jo veikėjai į viduramžių mentaliteto pinkles kaip ir nepatenka. Nors, kalbant apie bendrapiliečius žydus – skirtumo jokio. Viduramžiškai kentėjo ir nuo nacių, ir nuo komunistų. Ar iš to ir kilęs kai kurių Pro Patria veikėjų nejautrumas tokioms „detalėms“ kaip antisemitizmas jų didvyrių biografijose? Vertinti išties nelengva, sutinku. Viena vertus rasistinės pažiūros, kita vertus – didvyris. Lengviau su juodai balta istoriografija, ar ne taip? Taigi, grįžtant prie O.Šimaitės ir J.Noreikos: vienam garbės lenta ant Mokslų Akademijos pastato pagrindinėje Vilniaus gatvėje, to paties vardu gatvė Radviliškyje. Ar klausti, kur ir kaip dingo Radviliškio žydai? Klausimas hipotetinis, neskirtas J.Noreikos juodinimui. Na, o kitai – lentelė ant užkišto nuo visuomenės akių namo sienos.
Ką toks pavyzdys sako apie juodai baltos istorijos gynėjų mentalitetą pradedant nuo prezidento A.Brazausko karališkai apdovanojusio po mirties J.Noreiką ir baigiant V.Sinica? Gal, kad juos vienija požiūris į tokias nereikšmingas detales kaip antisemitizmas.
Antraip sunku paaiškinti iš kur vienokia ar kitokia forma vienos Lietuvos piliečių grupės ir jos kruvinos patirties Lietuvoje menkinimas apdovanojant ar ginant su padorumu susipykusius veikėjus. Sąmoningas tas menkinimas ar ne, neturi reikšmės. Akivaizdu, menkinama viskas, kas susieta su tuo periodu. Menkinami net ir visų visuomenės sluoksnių etniniai lietuviai, kurie, rizikuodami savo ir savo šeimų gyvybe gelbėjo savo bendrapilietį. Jie, kažkodėl, be jokių vidinių abejonių, akimirksniu baltai juodai perprato neapykantos anatomiją. Visiems jiems garbingoje Vilniaus vietoje būtina pastatyti monumentą.
Šiuolaikinės Lietuvos politiniam įvaizdžiui toks monumentas atneštų neįkainuojamą naudą. Mat jis būtų skirtas ne vien tik piliečiams už jų pilietinę drąsą gelbėjant kitą, kitokį, bet už nuogą, nepolitizuotą humanizmo ir humaniškumo manifestaciją.
Remiantis ja turėtų būti matuojamas vienoks ar kitoks prieškarinės, karinės bei pokarinės Lietuvos istorijos pretendentas į didvyrius. Keista, kad šiais laikais tai kai kam per sunku suprasti. Problema su moraliniu reliatyvizmu?
