Skaitykite pirmąją ir antrąją interviu dalis.
Patriotizmą ugdė istorija
– Kai traukėtės iš Kauno, jūs, dar gimnazijos nebaigęs paauglys, kieme užkasėte A.Šapokos „Lietuvos istoriją“, kai kiti gal užkasdavo sidabro šaukštus.
Iš kur jaunas žmogus galėjo turėti tiek patriotizmo? O gal idealizmo? Kas jus taip anksti subrandino?
– Mus brandino svarbūs istoriniai įvykiai – Klaipėdos, Vilniaus atplėšimas, rusų okupacija, karas. Aišku, mokykla, šeima.
Aš dėkingas likimui, kad augau tokioje aplinkoje. Patriotizmas buvo natūrali mūsų brandos dalis. Ir artėdamas prie savo gyvenimo finišo aš toks likau.
– Jei jau prakalbote apie patriotizmą, kokia jūsų nuomonė apie Lietuvoje formuojamą šauktinių kariuomenę?
– Karo prievolės atlikimą vertinu tik teigiamai. Tai ir patriotizmo, ir vyriškumo mokykla.
Nematau tragedijos, kad jaunimas devynis mėnesius atitrūks nuo darbų ar mokslų.
– Ar iš patriotizmo jūs, dvylikametis paauglys, su draugais Kaune išbarškinote akmenimis vokiečių konsulato langus?
– O, ir tai žinote? Vokiečiai tuomet užėmė Klaipėdos kraštą. Tas patriotizmo jausmas buvo toks stiprus, kad išsiliejo dūžtančiais langais.
Tada taip ir neprisipažinome, kad tai padarėme mes. Dabar prisipažįstu.
– Jūsų prisipažinimas labai paguos visus išdykėlius, nes ir tokie turės vilties tapti prezidentais.
– Jei jau taip, tai gerai. To meto patriotiška aplinka darė didelį poveikį mums, vaikams. Lietuvos kariuomenė buvo mums tautinio patriotizmo mokykla, kaimo berniukus paverčianti vyrais.
– Kaip kunigas negali nusivilkti sutanos, taip jūs negalite nusivilkti prezidentinio kostiumo. Vis gražiai kalbate siekdamas vienyti Lietuvą.
Bet kokią Lietuvą šiandien matote iš tiesų? Ar kartais nesijaučiate vienišas, stovintis kalno viršūnėje ir mojuojantis idealizmo vėliava?
Bendraminčių jau mažai, jie iškeliavo anapilin, o dauguma kalno papėdėje net nepakelia galvos į tą viršūnę.
– Būsiu atviras, jaučiu daug ne tik nusivylimo, bet ir skausmo.
Iš tiesų Lietuvoje daug pasiekta. Bet kai matau, kas darosi nuo viršūnės iki apačios, – baisu. Gal jų mažuma?
Bet jie pasiekė, kad šiandien kalėjimai perpildyti, reikia naujų. Iš kur tai? Juk visko negali pateisinti 50 metų okupacija.
– Dauguma nusikaltėlių – jau gimę po nepriklausomybės paskelbimo.
– Bet gal jie augo sunkioje aplinkoje?
– O kiek užaugo jaunimo Sibire? Kodėl jie, tiek vargo patyrę, netapo nusikaltėliais?
– Jūs teisi. Aš neturiu atsakymo. Pirmą kartą tai sakau – kai kasdien aš matau valstybinėje tarnyboje žmones, kurie dirba ne tautai, o sau, man labai skaudu.
Dėl pabėgėlių chaoso nebus
– Jūs įdėmiai stebite Lietuvos gyvenimą. Ką manote apie dabar visuomenę jaudinančią pabėgėlių priėmimo problemą? Ar po kelių dešimtmečių dar kas nors liks iš tos Lietuvos, kurios tradicijas taip saugome?
O gal Lietuva virs tautų katilu, kur niekam nebebus svarbūs mūsų kryžiai, Kūčių, Velykų šventės, kur gatvėse vaikštinės burkomis prisidengę žmonės ir skambės svetimų šventyklų varpai?
– Ačiū Dievui, pabėgėlių problema, kuri tokia skaudi kitoms ES šalims, Lietuvai ne tokia opi.
Nemanau, kad priimti pabėgėliai apvers Lietuvą aukštyn kojom. Bet didelio entuziazmo nerodau. Svetimos kultūros, religijos žmonės niekad neįsilies į lietuvių gyvenimą.
Bet ir nepanikuoju – Lietuva smarkiai keitėsi nuo mūsų tėvų laikų, bet liko savoje kultūroje.
Nemanau, kad pabėgėliai pakeis mūsų tradicijas. Dauguma išsibėgios, o tie, kurie liks, turės savo uždarą bendruomenę.
Įtakos mūsų tautai jie tikrai nepadarys. Kad ir kiek lietuvių liktų, Lietuvos veidas net po 100 metų menkai pasikeis.
Prisiminė prarastą pilietybę
– Jus irgi galima laikyti pabėgėliu. Amerikoje prabėgo beveik 50 jūsų gyvenimo metų, ten daug pasiekėte, padarėte didžiulę karjerą. Bet Amerikos pilietybės jums teko atsisakyti. Ar dėl to jums nekilo abejonių, išgyvenimų?
– JAV pilietybės atsisakiau kandidatavimo į Lietuvos prezidentus išvakarėse. Paaiškinau Amerikos ambasadoriui Lietuvoje priežastis. Jis pasakė: suprantu jūsų jausmus, bet mūsų istorijoje tai pirmas atvejis, kad toks aukštas JAV pareigūnas atsisako pilietybės.
Jis pasiėmė dokumentus į savo rezidenciją ir pakvietė vakarienės. Alma net nėjo, matyt, jai tas faktas buvo skaudus.
Ambasadorius padėkojo man už tarnystę jo šaliai ir priminė, kad aš, imigrantas, buvau gal vienintelis valstybės pareigūnas, kuris per 27 darbo metus be pertraukos dirbo su šešiais JAV prezidentais.
– Jūs nebe JAV pilietis, bet susirgęs sveikatą tyrėtės ir Čikagoje. Gydymas JAV labai brangus. Gal jūs tebeturite tenykštį sveikatos draudimą?
– Taip, turiu. Kaip federalinėje tarnyboje 27 metus išdirbęs pareigūnas. Išlaidas apmoka federalinė valdžia.
– Per jūsų prezidentavimo laiką taip ir nebuvo pakeistas Pilietybės įstatymas, nors Amerikos lietuviai darė didelį spaudimą. Ar tai galima laikyti vienu jūsų neatliktų darbų?
– Prezidento pareiga pirmiausia – laikytis Konstitucijos.
Mano pozicija dabar būtų ieškoti konstitucinių kelių dėl dvigubos pilietybės. Nors tai jautrus dalykas, iš to nedaryčiau didelės tragedijos. Ta pilietybė tik popierius, meilės tėvynei ji nepadidina.
Neužaugino svajonių šalies
– Prie rezidencijos išauginote gražų sodą. Bet prisipažįstate, kad per dešimt jūsų prezidentavimo metų Lietuva netapo tokia, kokią įsivaizdavote.
– Pasakysiu daugiau. Prezidento pareigas eiti apsisprendžiau sunkiai, po ilgų diskusijų su Alma.
Maniau, tik pirmieji metai bus sunkūs – senoji karta, užaugusi uždaroje visuomenėje, turės įtakos besikuriančiai šaliai. Bet juk auga jaunimas!
Prabėgo penkeri metai, ir, neslėpsiu, likau nusivylęs. Pavadinau save naivuoliu.
Ir šiandien, po 25 laisvės metų, džiaugdamasis, kad daug padaryta, matau, jog mes per tiek laiko nepasinaudojome visomis laisvėmis, neišugdėme pagarbos žmogui, vis dar kovojame su sovietiniu palikimu.
– Regis, vienas tokių palikimų – išsikerojusi baimė. Prezidento V.Adamkaus niekas nebijojo. Dabar baimė tvyro ir ministrų kabinetuose, ir teismuose, ir kaimeliuose.
Teko girdėti, kad net Prezidentūroje, kur jūs turite darbo kambarį, darbuotojai vengia su jumis viešai kalbėtis ar per gimtadienį atnešti gėlių.
Kodėl mes užsiauginome tiek baimės?
– Man irgi tai sunku suprasti, nes daug metų gyvenau atviroje visuomenėje. Gaunu daug žmonių laiškų, kur jie kalba tą patį.
Daug ko garsiai įvardinti aš ir dabar negaliu, nes tebesu sukaustytas, kaip jūs sakėte, 10 metų prezidentavimo sutanos.
Bet artėjant gyvenimui į pabaigą galiu pasakyti – kaip žmogus esu labai laimingas. Neturiu dėl ko raudonuoti, atsiprašinėti.
Su Alma esame visą gyvenimą. Ir ta vienatvė, apie kurią kalbėjote, gyvenimo saulėlydyje mus dar labiau surišo.
Drauge – jau 70 metų
Ilgokas pokalbis, atrodo, neišsekino V.Adamkaus. Bet mačiau – kai kas įskaudino.
Lyg išgirdusi jo žodžius, o veikiausiai norėdama patikrinti, ar pokalbis per daug nenuvargino vyro, su padėklu vaišių į kambarį tyliai įėjo ir ponia Alma.
„Jūs visai ne laiku. Ką tik norėjau prezidentą atitraukti nuo sunkių minčių ir paklausti apie pirmąją meilę. Bet dabar jis man nebesakys“, – pajuokavau norėdama praskaidrinti pašnekovo mintis.
Ponia Alma nusišypsojusi atnešė nespalvotą dviejų jaunuolių nuotrauką su užrašu: „1945 m. rugsėjis. Eichstatte–Rebdorf, Bavaria“.
„Čia mes lygiai prieš 70 metų, išėję pasivaikščioti. Buvome tik draugai. Susitikome 18-mečiai, aštuntoje gimnazijos klasėje, abu nublokšti į Vokietiją. Bet Valdas pasipiršo man tik po šešerių metų. Ilgai laukė.
O pasipiršo paprastais žodžiais sutinkant 1951-uosius: „Alma, nieko neturiu, turtų pasiūlyti negaliu. Viena, ką galiu pažadėti, tai amžiną meilę.“ Ir savo žodį ištesėjo“, – ištarė A.Adamkienė virptelėjusiu balsu, o akyse žybtelėjo ašara.
