Įsukus į Tverečiaus gatvės daugiabučių kiemą paaiškėja, kad ramybė apgaulinga.
Vaikų žaidimų aikštelė prikabinėta vaikišku ir nevaikišku raštu prirašytų plakatų.
Pamatę nepažįstamuosius gyventojai atidaro langus ir netrukus jų balsai susilieja į gaudesį.
Iš tiesų ramybės Tverečiaus gatvėje nėra.
Prieš trejus metus įrengus aikštelę mažyliams, skundus iš karto puolė rašyti vienas aktyvus gyventojas.
Netrukus šį pomėgį pasičiupo kaimynai.
Susiformavo ir aikštelės gynėjų pajėgos. Karas vyksta iki šiol, o jo kulminacija – prieš savaitę įvykęs piketas, kuriame buvo pasitelkti ir vaikai.
Apie mūšius nė nenutuokė
Vilnietė Asta į Tverečiaus gatvės 12-ąjį namą persikraustė gyventi visai neseniai. Pasirinkimą lėmė būtent vaikų žaidimų aikštelė.
Tėvai nė nenutuokė, kad dėl jos vyks tokie mūšiai.
Asta vardijo aikštelės privalumus – patogi, nes yra aptverta, vaikai jaučiasi saugūs, tėvai juos mato pro langus.
Įsiplieskusį konfliktą mėgino raminti meras Remigijus Šimašius: „Vaikai ir jų tėvai gali būti ramūs: absurdo teatro mieste tikrai nebus. Žaidimų aikštelę Tverečiaus gatvėje išsaugosime.
O visais reikiamais leidimais pasirūpinsime.
Nesvarbu, kad kažkada kažkas leidimų nesutvarkė, o paskui piktas kaimynas po teismus visus užvaikė.“
Mažylius atvedė į piketą
Praėjusį penktadienį aikštelėje vaikai stovėjo su plakatais, kuriuose švietė žodžiai „negriaukit“, „mes neturime kur žaisti“.
Mat pasklido kalbos, kad puikiai įrengta vaikų žaidimų aikštelė netrukus bus nugriauta.
Aplinkiniuose daugiabučiuose gyvenantys tėvai jau anksčiau buvo surinkę 66 parašus už aikštelės išsaugojimą.
Aikštelę buvo ketinama griauti, nes ji buvo įrengta negavus visų reikiamų dokumentų.
Skundų dėl aikštelės būta visokių. Esą dėl jos buvo neįmanoma atlikti požeminių vamzdynų avarijos likvidavimo darbų, nes negalėjo privažiuoti technika.
Dėl aikštelės lietaus vanduo neva negali nutekėti į nuotekų tinklus ir plauna namo pamatus.
Skundus rašė kur papuola
Daugybę skundų prirašiusio Andriaus Jaramino taikiniu vaikų žaidimų aikštelė tapo tik ją įrengus. Jis pasiekė, kad dėl 26 tūkst. litų kainavusios aikštelės būtų surašytas savavališkos statybos aktas ir reikalavimas ją nugriauti.
Dėl vaikų žaidimų aikštelės A.Jaraminas sulaukė tik vieno oficialaus atsakymo, nors į savivaldybę kreipėsi dvidešimt kartų. Visi kiti atsakymai – elektroniniu būdu.
„Aš jiems pateikiu vieną klausimą, o jie man atsako į kitą. Cituoju įstatymus ir normatyvus, kurie pažeidžiami, o jie aiškina, kad gyventojai šios aikštelės norėjo“, – prisimena ilgą susirašinėjimą A.Jaraminas.
Vilnietis parašė ir Specialiųjų tyrimų tarnybai bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai. Bet pareigūnai korupcijos neįžvelgė ir raštą persiuntė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai. Štai tada ir prasidėjo.
Statybos inspektoriai vaikų žaidimų aikštelę pripažino savavališka dėl to, kad ji įrengta žemės sklype, kurio dokumentai nesutvarkyti.
A.Jaraminas nesėdėjo rankų sudėjęs. Jis savivaldybei parašė net skundą pastebėjęs, kad vaikų žaidimų aikštelėje nuo medinių elementų lupasi dažai.
Trokšta ramiai pasėdėti
Žaidimų aikštelės priešininkai tikino negalį pakelti vaikų erzelio.
„Karšta, o dieną lango negaliu atidaryti. Nuo ryto iki vakaro vaikai spygauja, mindo krūmus, laužo medžius. Į ką panašus mūsų kiemas, kuris anksčiau buvo žalias?“ – piktinosi trečiame aukšte gyvenanti kaimynė.
Pasak jos, vaikams aikštelė gerai, bet kur dieną praleisti pagyvenusiems žmonėms?
