Pastarasis, įtikėjęs jaunuolio pasiryžimu ir būsima karjera bei investavęs į tai reikiamą sumą, įgytų teisę į dalį būsimo absolvento uždarbio. Tol, kol suteiktoji paskola būtų padengta. Iš esmės nieko radikaliai naujo, išskyrus tai, kad greta tėvų, valstybės, bankų, atsiranda dar vienas laisvų pinigų turintis ir patrauklaus invesiticijų objekto ieškantis žmogus.
Kuris patiki ateities talentu labiau nei bankai ar valstybė, o reikiamą sumą turi didesnę nei tėvai Kažkuo tai netgi panašu į prieš porą savaičių kolegos Andriaus Tapino aprašytą loterijos eksperimentą. Su vienu mažu skirtumu – jo inspiruotas pinigų rinkimas feisbuke buvo grynai altruistinė akcija, tuo tarpu senatoriaus Rubio pasiūlymas – kompleksinis planas suvesti tuos, kas turi pinigų ir tuos, kam jų reikia.
Man iškart užsinorėjo, kad tokia reforma atsirastų ir Lietuvoje. Tik pagalvokit, vietoje to, kad laikytum pinigus indėlyje su kone nulinėmis palūkanomis, ar juos šaldytum nekilnojamam turte su viltimi, kad „butai brangz“, susiradai jauną talentą, panūdusį siekti brangių, tačiau reikalingų robotikos studijų, sakykim, kur nors Masačiusetso technologijų institute.
Investavai į jo studijas, vėlgi, pavyzdžiui, dešimt tūkstančių eurų. Už penkis ar daugiau procentų metinių palūkanų, kurios jam atrodo visai normalios, ypač atsižvelgiant į tai, kad jo tikėtinas metų uždarbis po diplomo įteikimo – pora šimtų tūkstančių dolerių. Visi patenkinti, investuotojas, studentas, universitetas, tėvai, valstybė, gal išskyrus nekilnojamojo turto agentą, kuriam nepavyko įsiūlyti eilinio būsto.
Tačiau po to ėmiau svarstyti, kad gal vienetiniams eksperimentams su MIT, CalTech ar kokiu kitu alma mater už Atlanto, tokia schema ir tiktų, tačiau ne masiniam naudojimui Lietuvoje. Ne todėl, kad čia apstu valstybės finansuojamų vietų, ar ir bankai siūlo studijų paskolas už visai žmonišką procentą. Daugiau skepsio šios idėjos vaisingumu mūsų krašte įskiepija faktas, kad kas trečias absolventas gavęs diplomą eina ne įsidarbinti pagal jame patvirtintą profesiją, o į Darbo biržą registruotis.
Kas trečias. Vien per pirmąjį šių metų pusmetį – virš penkių tūkstančių.
Žinoma, tai ne tragedija, dažnas įsidarbina kitur. Bet tai reiškia penkis tūkstančius klaidingų pasirinkimų baigus mokyklą, penkis tūkstančius niekam nereikalingų vietų aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose, švaistant ir taip negausius resursus, pagaliau tai reiškia penkis tūkstančius žmonių tuščiai praleidusius ištisus metus. Ir ne vienerius, padauginkit iš trijų ar penkerių, žiūrint kokias studijas, bakalauro ar magistro rinktasi.
Žiūrint į šiemet priimtų studijoms duomenis padėtis tarsi geresnė, daugiau jaunimo renkasi mediciną ir informatiką. Sritis, kurios vis labiau ilgėjant ir vis labiau skaitmenizuojantis mūsų gyvenimui, visuomet liks aktualios.
Tačiau vis dar devynios galybės eina studijuoti teisės, užmiršdami, kad esant tokiai teisininkų perprodukcijai, jiems tikrai negresia Johno Grishamo „Firmos“ herojaus likimas išrašant milijonines sąskaitas klientams ir keičiant kabrioletus į limuzinus.
Greičiau jau kito to paties rašytojo „Sėkmės šauklyje“ aprašytą advokatėlį, lakstantį po traumatologijos skyrius ir ieškantį potencialų klientų tarp eismo įvykių aukų. Arba toji pati darbo birža. Devynios galybės renkasi vadyvas ir viešuosius administravimus, politikos mokslus ir kitas profesijas, kurios labai įdomios studijuoti, tačiau menkai domina būsimus darbdavius.
Futurologai sako, kad per artimiausius dešimt metų nunyks kone pusė dabar mums pažįstamų profesijų. O jas pakeis visiškai naujos – robotikai, nanotechnologai, protezų dizaineriai, virtualybės psichologai ir t.t.
Tačiau kiekvieną rugsėjį būsimąjį gyvenimo kelią vis dar dažnai renkamės pagal vakarykštę dieną, o ne pagal rytojų. Kai paklausa tokią neapgalvota ir miglota, švietimas vis dar organizuojamas pagal pasiūlą. Prašom, ateikit, turim kaip tokią studijų programą (suprask, neturim, kur dėti jos dėstytojų), pirštus apsilaižysit. Kas kad toji programa reikalinga tik pačiam universitetui ir tai tik tam, kad gautų iš valstybės pinigų.
Tada ir supranti, kad senatoriaus Rubio požiūrio esmė yra ne jau minėtame pasiūlyme, o jo įžangoje. „Mums nereikia modifikuoti sistemos“, sakė jis. „Mums reikia ją holistiškai apversti. Pakeisti būdą, kaip įgyjami diplomai, kaip jie prieinami, kiek tas būdas kainuoja ir netgi, kokiais grafikais jis apmokamas“.
Gal po tokio perversmo ir atsirastų investuotojų, besidairančių ne žaidimų akcijomis ar obligacijomis, o investuojančių į patį pelningiausią dalyką pasaulyje – žinias. Ir jų ieškančius jaunus žmones.
