„Čia priešrinkiminiai politiniai žaidimai, Lietuvos juodinimas tarptautinėje arenoje be pagrindo ir priežasčių“, – kalbėjo politikas ir pabrėžė, kad tokiomis akcijomis užsiimančios politinės jėgos sąmoningai skatina nesutarimus šalyje.
Apie atidaromą NATO štabą Lietuvoje, Rusijos agresiją Ukrainoje bei tautinių mažumų piketą „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su žurnaliste Daiva Žeimyte kalbėjosi užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
– Ministre, Baltijos šalyse, taip pat Lenkijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje rytoj aktyvuojami NATO integracinių pajėgų štabai. Kas tai yra, kokios jų funkcijos?
– Tai vienas rezultatų tų sprendimų, kurie priimti Velse NATO viršūnių susitikime. Buvo priimtas Parengties veiksmų planas: daugiau pratybų, buvimo ore, jūroje, sausumoje. Viena dalis buvo sukurti tuos štabus, kurie užsiimtų ypač greito reagavimo pajėgų dislokavimu, pratybų procesu, padėtų nacionalinės gynybos planavimui, apibendrintų žvalgybinę informaciją, taip pat galėtų veikti ir strateginėje komunikacijos srityje. Be abejo, ir sąsajos su kitais NATO štabais. Tai apčiuopiamas ženklas ne tik mums patiems, kaip taikos priemonė, bet ir oponentams. Mūsų tikslas ne prieš kažką nukreipti, mes nesiveliame į propagandinius pokalbius, atremdami skleidžiamas nesąmones apie NATO agresijas. Mes neturim priešų sąrašo, tiesiog garantuojam savo šalių piliečių, teritorijų saugumą. Smagu, kad atidaryme Vilniuje dalyvaus NATO generalinis sekretorius.
– Kokia žinutė siunčiama dėl to, kad sekretorius atvyksta būtent į Lietuvą? Atsiras tokių, kurie sakys, kad gal pas mus situacija pavojingiausia.
– Mes visada skaičiuojam, pavyzdžiui, kur pirma nuvažiavo Lenkijos prezidentas. Negali vienu metu visur važiuoti. Žinutes laikykim turiniu, įsipareigojimais, laikykim tuo, kas vyksta realiai. Žinoma, mums malonu, kad tai vyksta Vilniuje, tai tam tikras mūsų pastangų pripažinimas. Tačiau neužsipuikuokim tomis išvadomis, kitąkart nuvyks kitur. Esmė tai, ką mes sutarėme, kad tie įsipareigojimai nėra dirbtiniai, tai nėra retorika. Kariniai štabai neužsiima žaidimais, jie užsiima realiu pajėgų planavimu, ne tam, kad kažkam grasintų, o tam, kad aiškiai pasakytų, jog mums mūsų saugumas rūpi, mes į jį investuojam ir į tai žiūrim rimtai.
– Štabo atidarymas Kremliui tam tikrą žinutę juk siunčia?
– Siunčia tiems, kas turi iliuzijų, jog niekas nekreips dėmesio į tai, kas vyksta aplinkui. Ukrainoje vyksta jėgos demonstravimas, jėgos sprendimai, perbraižomi Europos žemėlapiai. Tai žinia tiems, kurie mano, kad lengvai galės prasieiti ir daryti ką nori nepaisant tarptautinės teisės, savo taisyklių.
– Ar dėl to Rusijos žingsniai gali tapti mažiau neprognozuojami?
– Manau, kad taip. Mūsų oponentai dažniausiai priima ne žodines žinias, o realias, kai mato, kas vyksta realybėje. Deja, taip yra.
– Kokios bus štabo funkcijos? Tai bus labiau koordinacinis štabas?
– Planavimas, koordinavimas, apibendrinimas. Mes nesame kažkur pakibę ore. Visa tai, ką mes darom nacionališkai, privalo būti integruota į NATO paveikslą. Turime nacionalinius gynybos planus, mūsų tikslas, kad tie pajėgumai būtų integruoti. Turim tai daryti ne autonomiškai, o sąsajoje su sąjungininkais. Tam ir yra priimančios šalies pajėgumų stiprinimas, mūsų gebėjimas tinkamai paruošti infrastruktūrą.
– O mes tą paruošėme teisingai?
– Mes tą darom, didinam. Oro policijos aspektu mes juk neturim naikintuvų, įgulos su aprūpinimu atvyksta iš kažkur, tačiau kai kurias funkcijas turim atlikti patys – pagalbines, logistines, apgyvendinimo. Čia rezervo visada yra, mes privalom padaryti taip, kad jiems būtų kuo mažiau išlaidų, kad galėtų užsiimti grynuoju skraidymu ir lėktuvų priežiūra. Jeigu atvyksta pajėgos, turi būti tinkama infrastruktūra, keliai, oro uostai. Tai yra priimančios šalies užduotis.
– Tas štabas bus koordinacinis, tai NATO pajėgų Lietuvoje nepadaugės?
– Yra jų dislokavimas pratybų metu, dar pridurkime JAV programą dislokuoti sunkiąją karinę techniką Rytų Europos, Baltijos šalyse. Tie pajėgų judėjimai nėra statiniai. Jei kažkas dislokavo čia kuopą ar padalinį, tai jis gali keliauti į pratybas kitoje šalyje, arba atvykti čia. Mūsų tikslas, kad čia būtų kuo daugiau fizinio sąjungininkų buvimo.
– Nemanote, kad atsiras klausiančių, kokia iš to nauda? Investavome, o gauname tik patarimus.
– Teigiančių visada atsiranda, bet geriau žiūrėkim, ką patys turim daryti, nes čia labai atsiliekam ir investicijomis, ir finansavimu. Supraskim, kad NATO nėra diskusijų klubas, tai rimtas daug kainuojantis mechanizmas. Investuojama tam, kad nebūtų karo, tačiau investuoti turim patys.
– Amerika ruošia naujas sankcijas Rusijai, prekybos departamentas į sankcijų sąrašą ruošiasi įtraukti naujas rusiškas bendroves. Ar Europa planuoja kažką daryti šiuo klausimu?
– Esam sutarę, kad jei padėtis blogės, Minsko susitarimai nebus vykdomi, tai turim bent jau pratęsti sankcijas, kurios buvo. Pagal situaciją, kuri yra dabar, yra visos prielaidos pratęsti tas sankcijas, gal net papildomomis sankcijomis. Pora dienų nėra šaudymų, kaip ir turėjo būti sutarta, bet nematau ypatingos pažangos. Ukrainoje yra Rusijos kariuomenės elementai, technika neatitraukta. Artėja rinkimai, pagal Minsko susitarimus jie turi vykti pagal Ukrainos įstatymus. Bus lakmuso popierėlis ir testas. Ukrainiečiai sunkiai, rizikuodami koalicijos vienybe, vykdo Minsko susitarimus. Dabar buvo kruvinų rezultatų balsavimas Radoje.
– Tas balsavimas vertinamas nevienareikšmiškai. Profesorius Vytautas Landsbergis tiesiai šviesiai rėžė, kad tai yra Ukrainos kapituliacija.
– Čia yra Minsko susitarimų vykdymas, kad niekam iš oponentų nekiltų abejonių. Ukrainiečiai daro viską, kad įvyktų tai, kas sutarta ir jei kažkas bus kaltinamas, tai tikrai ne jie. Jiems tenka laviruoti, kariauti, vykdyti reformas bei neprarasti Europos sąjungininkų paramos. Šį savaitgalį bus neformalus užsienio reikalų ministrų posėdis, bus nagrinėjamas ir šitas klausimas.
– Protestuodami dėl švietimo nuostatų, dalis lenkiškų mokyklų moksleivių šiandien neatėjo mokyklas ir vietoj to dalyvavo mišiose. Turbūt girdėjote Lenkų rinkimų akcijos reikalavimus – panaikinti suvienodintą lietuvių kalbos egzaminą ir pusantro karto padidinti mokinio krepšelį tautinių mažumų mokyklose. Jūsų manymu čia politika ar visgi reikia peržiūrėti tautinių mažumų švietimo klausimus?
– Čia priešrinkiminiai politiniai žaidimai, Lietuvos juodinimas tarptautinėje arenoje be pagrindo ir priežasčių. Niekada nesakiau, kad mes viską darom tobulai. Turim rezervo, žinom, ką turim daryti ne todėl, kad kažkas čia reikalauja, o todėl, kad mūsų požiūris į tautines bendrijas yra pagarbus. Jos turi tokias pačias teises, kaip ir visi Lietuvos piliečiai, tam neturi būti jokių abejonių. Gal net ir jautriau ir atidžiau reiktų žiūrėti, jeigu lygintume tą patį krepšelį. Kai vaikus naudoja politiniams žaidimams irgi yra labai liūdna. Kai jiems duoda plakatą ir jie čia stovi, leidžia tą žinią į pasaulį. Yra 20 mln. lenkų, gyvenančių ne Lenkijoje. 200 tūkst. gyvena Lietuvoje, tai nemažai. Yra 400 mokyklų visame pasaulyje, kur galima mokytis lenkiškai, virš 70 jų yra Lietuvoje, kur gali mokytis nuo vaikų darželio iki aukštosios mokyklos. Ar tai tokia tragiška padėtis? Tai viena geriausių situacijų Lietuvoje ir pasaulyje. Tie plakatai, teiginiai, kad čia yra priespauda, diskriminuojama, tai galima susidaryti įspūdį, kad čia neįmanoma gyventi. Tai švelniai tariant perdėta. Yra politinių jėgų, kurios kapitalą kraunasi iš konfliktų. Jei išspręsim problemas, jie praras pagrindą, ant kurio egzistuoja. Jie tikrai šioje vietoje nebus sąjungininkai.
– Politika yra politika.
– Jeigu vaikai stovi su plakatais ir jiems neleidžiama eiti į mokyklas, tai kokia čia politika? Į mišias reikia eiti tada, kai yra mišios, čia natūralu. Gal viską reikia daryti savo laiku ir per mokslo metus eiti į mokyklą?
– Lenkui moksleiviui, besimokančiam lenkiškoje mokykloje turbūt sudėtinga tokiu pačiu lygiu išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą.
– Todėl ir klaidų gali daugiau padaryti, tam ir pereinamieji laikotarpiai yra, su bendruomenėmis kalbamasi apie tuos dalykus. Noras yra gero, kad jie galėtų konkuruoti rinkoje, kad jie galėtų gauti darbą, kad ne asimiliuotųsi, o integruotųsi oriai, išlaikant savo kultūrą, papročius. Toks mūsų tikslas ir jis vyksta, matom puikių pasiekimų, egzaminų rezultatai nėra tokie skirtingi. Iš to daryti tokią dramą nėra jokio pagrindo.
– Ar čia nėra Lietuvos kietakaktiškumo pasekmė, sprendžiant kai kuriuos lenkams svarbius klausimus?
– Be abejo turim spręst. Dabar nebėra problemos su gatvių pavadinimais, kažkaip natūraliai išsisprendė. Dėl tų raidžių, tai kurie kalbininkai yra pasakę, kad tai nieko bendro neturi su lietuvių gramatika, niekas nesikėsina į raidyną. Yra politikų sugalvoti žaidimai ir jie yra žaidžiami ant emocijų bangos. Ir galima labai greitai aktyvuoti tas emocijas, jei įteigsi, kad čia kažkoks pažeminimas. Tai nieko bendro. Taško nepavyks padėti, kol bus norima dėti tuos kabliataškius. Tai daroma, bet to neturėtume toleruoti, kai juodinama Lietuva išgalvojant kažkokias problemas, bandoma manipuliuoti.
– Ministre, Jūs esate užsienio politikos formuotojas, Jums reikia atstovauti Lietuvą toje pačioje Lenkijoje. Nejau neiškyla klausimų? Ką Jūs tuomet sakot?
– Kalbam tiesą, atvirai aiškinam. Dabar puikūs santykiai, puikus bendradarbiavimas ir saugumo, ir gynybos srityje, vyksta energetikos projektai. Tik tiek, kad mes tai galim daryti dar su didesne motyvacija.
– Dar viena tema – pabėgėliai, jie jau ne tik Italijos ir Graikijos, bet ir Austrijos, Vengrijos problema. Niekas negarantuotas, kad jie nepasieks Lietuvos. Ar nebuvo padaryta klaida, kuomet Europa sau ant pečių užsikrovė pabėgėlių klausimą?
– Tai buvo principinė pozicija. Tai yra iššūkis, Europa tam nebuvo pasiruošusi. Tai, kas vysta, nėra valdoma. Su priežastimis dar nekovojame, dar nesugebam atskirti tų žmonių srautų, kurie bėga nuo karo ir tų, kurie ieško geresnio gyvenimo. Gyvenimo lygis Šiaurės Afrikoje ir išsivysčiusiose valstybėse skiriasi 40 kartų. Aišku, žmonės bėga, ieško darbo, socialinių garantijų. Būkim orūs, bet teisingi – bėga ne į Lietuvą, o į Vokietiją, Didžiąją Britaniją. Natūralu, kad jie nėra daiktai, jie turi savo nuomonę. Turim elgtis humaniškai kalbant apie tuos, kurie bėga nuo mirties ir mėginti atskirti kitus. Negalim apgyvendinti visos Šiaurės Afrikos. Apie tą turim kalbėti šiandien, o ne poryt. Būtų labai didelė klaida manyti, kad mes su tuo nesusiję. Tuomet galim nesitikėti supratimo, kai su mumis bus susiję. Turim parodyti solidarumą. Politikai daro neatsakingus pareiškimus, taip pat ir Lietuvoje leidžia pasakyti kažką sparnuoto, o gal kažkam patiks.
– 325 pabėgėliai – tai galutinis skaičius?
– Nemanau. Priklausys nuo situacijos. Diskutuosim, gal prisiimsim kitą skaičių. Vokiečiams tas 325 įspūdžio nedaro, pas juos planuojama 1 mln., gal 800 tūkst. tų pabėgėlių. Manau mūsų žmonės visgi supranta. Turim sudaryti sąlygas jiems integruotis, nors praktika rodo, kad jie čia neužsibūna ir vyksta kitur.
– Ačiū už pokalbį.
