Prisimenama, jog Č. Sugihara net po konsulato uždarymo pasirašinėjo „Gyvybės vizas“ „Metropolio“ viešbutyje ir tęsė darbą iki pat paskutinės akimirkos, kol jo traukinys išvyko iš Kauno stoties – paskutinės jo pasirašytos vizos esą buvo paleistos per traukinio langą.
Tikslus išgelbėtų žydų skaičius kol kas nėra tiksliai žinomas. Pasak Holokausto tyrinėtojų, japonų vicekonsulo išduotos tranzitinės vizos leido išgyventi apie 6 tūkst. žydų.
Japonijos ambasados inicijuotuose renginiuose, skirtuose 75-osioms Č. Sugiharos narsaus poelgio metinėms, dalyvauti kviečia ir Kaune veikiantis „Sugiharos fondas – Diplomatai už gyvybę“, įsikūręs buvusiame Japonijos konsulate, dabar paverstame muziejumi ir Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centru.
Dėkojo už išgelbėtą gyvenimą
Atidengiant atminimo lentą prie „Metropolio“ viešbučio jaudinančias kalbas pasakė specialiai į Kauną atvykę du Č.Sugiharos dėka Holokaustą išgyvenę žmonės.
„Man labai malonu dalyvauti šiame renginyje, pagerbti Kaune dirbusį Č.Sugiharą. Jeigu ne jis, esu tikra, nebūčiau gyva. Mane būtų ištikęs toks pat likimas, kaip ir daugelį mano šeimos narių, likusių Lenkijoje ir tapusių Holokausto aukomis. Aš ir mano tėvai išgyvenome, galėjome išvykti į Japoniją ir Šanchajų, o iš ten į Jungtines Amerikos valstijas“, – pasakojo iš Izraelio atvykusi Nina Admoni.
Praeityje garsi Izraelio visuomenės veikėja džiaugėsi, kad jos gyvenimas susiklostė itin sėkmingai. Moteris sakė išauginusi dvi dukteris, sulaukusi keturių anūkų.
„Visa tai tapo įmanoma Č.Sugiharos dėka, kuris išgelbėjo mano ir mano tėvų gyvybes. Dažnai prisimenu esanti išgelbėta, tai tapo mano ir mano šeimos gyvenimo dalimi“, – sakė Holokausto išgyvenusi izraelietė.
Kitas, japonų vicekonsulo dėka išgyvenęs žydas, iš Australijos atvykęs Marcel Weyland džiaugėsi nuostabiai susiklosčiusiu gyvenimu.
„Už jį esu dėkingas Č.Sugiharai. Laimei, pralenkiau ponią Admonį ir turiu 5 vaikus ir 21 anūką. Gyvenimas buvo geras ir puikus, nepatyriau jokių blogų nutikimų, skirtingai nei tie žmonės, kurie mirė Holokausto metu“, – sakė M.Weyland. Kaune kaip Kasablankoje – vilties kelias ištrūkti
Vienas iš „Sugiharos fondo“ steigėjų, dabartinis jo valdybos narys, istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egidijus Aleksandravičius sako, jog kilniojo japono dėka tų dienų Kauną galima gretinti su Kasablanka, vaizduojama klasikiniame to paties pavadinimo filme – abu miestai turėjo herojų, kuris karo siaubų akivaizdoje nepabūgo rizikuoti, pasipriešinti totalitariniam režimui.
Panašiai kaip ir tikroje Č. Sugiharos istorijoje, filmo „Kasablanka“ siužete svarbų vaidmenį atliko laiškai su leidimais išvykti į atokiau nuo karo esančius kraštus.
„Kasablanka“ – tai tam tikras riteriško elgesio kanonas. Mes čia, Kaune, turėjom tokią Kasablanką, vilties kelią ištrūkti nuo totalitarinio režimo. Tik čia buvo dar baisiau, nes spaudė du režimai. Čiunės Sugiharos veiksmas parodo, jog nepaisant to, kaip negailestingai dirba sistemos, ypač ideologijų pragaro laikais, vienas gerbti ir mylėti gebantis žmogus gali neklausyti sistemos ir pasielgti tauriai“, – paaiškina istorikas E.Aleksandravičius.
Tarp A. Hitlerio ir stalininio teroro
Penktadienio renginius Kaune inicijavo buvusi Japonijos ambasadorė Kazuko Shiraishi, pasiūliusi pažymėti istoriškai reikšmingas vietas, pagerbiančias Č. Sugiharos atminimą.
O jo atminimas, anot prof. E. Aleksandravičiaus, visuomenėje ne visuomet teisingas – pavyzdžiui, klaidingai manoma, jog Č. Sugihara vizas dalino jau žinodamas A. Hitlerio planus sunaikinti visus žydus, nors iki masinių žudymų dar buvo likę metai.
„Atkreipkite dėmesį į chronologiją – tuo metu net žmonės A. Hitlerio aplinkoje to nežinojo. Po Molotovo-Ribentropo pakto vokiečiai dar galvojo, kaip žydus rusams atiduoti, bet J. Stalinas atsisakė. Noriu pabrėžti, kad Č. Sugihara aiškiai matė ir stalinizmą kaip pavojų – juk šiaip iki 1941 m. visi galėjo išvažiuoti į Rusiją, tačiau jie jau buvo matę sovietų siaubą, „raudonąjį marą“, represijas Vilniuje ir kituose okupuotuose Lenkijos regionuose“, – sunkią žydų padėtį to meto Kaune primena istorikas.
Per pasakojimą gydo traumą
Prof. Egidijaus Aleksandravičiaus teigimu, renginiai, skirti Čiunei Sugiharai, yra itin reikšmingi Lietuvoje, nes čia vyko neregėto masto žydų naikinimas, prie kurio prisidėjo patys lietuviai.
„Todėl Lietuva ir yra taip stigmatizuota pasaulio akyse, o Č. Sugiharos veiksmas yra toks svarbus mūsų šaliai. „Sugiharos fondas“ siekia paveikti mūsų viešą savijautą, šviesti žmones. Kalbėjimas apie gelbėjusius yra ir švelniausias būdas kalbėti apie žudžiusius – per pasakojimą galima gydyti traumą“, – sako profesorius.
