Ir tikrai: matai tūkstančiais jaunus, stiprius vyrus iš Sirijos, Irako, Libijos neprašančius, o agresyviai reikalaujančius (ir jėga taip pat) teisės apsigyventi Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, bet ne Rytų Europoje. Aišku, kad pradedi svarstyti, kuris iš jų tikrai pabėgėlis, o kuris ekonominis turistas neretai mosikuojantis brangiu išmaniuoju telefonu, sugebantis susimokėti penkis ir daugiau tūkstančių dolerių už kelionę į geresnį gyvenimą.
Ar turėtume pasiduoti baimei? Ne. Bet ar turime ruoštis priimti šiuos žmones į savo tarpą? Taip, be abejonės. Esminis kausimas, tačiau – kaip? Kaip priimti kitokios kultūros, religijos žmones, išvengiant getų įsigalėjimo, kuriuose, kaip antai Prancūzijoje ar Švedijoje, susikuria valstybė valstybėje į kurią policija bijos net koja įžengti?
Kuriuose savivalda neturi nieko bendro su demokratijos principais, lygiomis vyrų ir moterų teisėmis bei laisvėms?
Dabar diskutuoti būti ar nebūti daugiakultūriškumui kaip kultūrų integracijai į vieną bendrą katilą, per vėlu. Nors daugiakultūriškumo idėjos suvokimas populiarios šio žodžio sampratos kontekste, yra būtinas mūsų visuomenei.
Bandymas atsiriboti nuo „kitokių“, nors pačioje Lietuvoje turime visą eilę skirtingas per amžius Lietuvoje gyvuojančias kultūras, apsunkina konstruktyvų tarpusavio bendravimą ir realų supratimą, kad esame vienas nuo kito priklausomi. Toks supratimas turi būti ugdomas nuo mažens, kuriant ir diegiant specialias tam tikslui švietimo programas per visą edukacinę sistemą. Kol turėsime sunkumu tai įgyvendinti, tol gyvuos vaizdinys daugiakultūriškumo, kaip dviašmenio kardo kertančio ir pabėgėlio, ir prieglobsčio teikėjo pusėn.
Turint omenyje didžiulius Lietuvos gyventojų emigracijos mastus, prieš save galime įsivaizduoti du asmenis su kuprinėmis „ant kupros“ stovinčius „ant Lietuvos rubežiaus“; vieną einantį link Lietuvos, kitą – iš jos. Linkėdami vienas kitam sėkmės.
Vienam iš jų jos tikrai reikės, nes bent 55 procentai Lietuvos gyventojų nemano, kad pabėgėliai gali praturtinti kultūrinį Lietuvos gyvenimą. Atvirkščiai: net 46 procentai gyventojų yra įsitikinę, kad pabėgėliai tik padidins nusikalstamumą Lietuvoje. Nemanau, kad lietuvis emigrantas arba, ne duok Dieve, lietuvis pabėgėlis, norėtų patekti į tokią terpę.
Dabar pats laikas aktyviai bei konstruktyviai ruoštis pabėgėlių priėmimui, apie kurias kalbėjau dar 2009 metais knygoje „Pabėgėlis daugiakultūriškumo kontekste„. (Esu jos sudarytojas ir pagrindinis autorius).
Deja, tema tuo metu nesulaukė dėmesio, nes nei vienas politikas nesitikėjo to, kas jau buvo užprogramuota: Lietuvai nepavyks išsisukti nuo pabėgėlių ar ekonominių migrantų antplūdžio. Bent kol kas gelbėja mūsų žemas pragyvenimo lygis bei su tuo susietos menkos socialinio saugumo išmokos bei lengvatos. Akivaizdu, kad migrantai iš karų alinamų arabų šalių tai puikiai žino.
Taip pat akivaizdu, kad dabartinė vyriausybė neturi rimto supratimo apie pabėgėlių integracijos į visuomenę bei darbo rinką modelius. Neturi supratimo apie kultūriniu bei religiniu pagrindu kilsiančius konfliktus visuomenėje vienai etninei bei religinei grupei pasiekus kritinę daugumos ribą. Viena yra siekti integruoti 340 žmonių, kita – kelis tūkstančius. Ir tie žmonės niekada nėra nors vienos dienos gyvenę demokratijos sąlygomis.
Tai reiškia, kad jų psichologinis pasiruošimas gyvenimui demokratijos sąlygomis yra nulinis. Jų požiūris į lyčių lygybę remiasi moterį menkinančiais stereotipais, su kuriais Vakarų kultūra bando susitvarkyti jau mažiausiai šimtą metų. Pridėkime siaubingas karo patirtis, netektis ir turėsime uždelsto veikimo bombą, kuriai išminuoti teks skirti žmogiškuosius resursus bei lėšas.
Tuo pat reikės imtis radikalių priemonių, kurių nenaudojo, regis nei viena ES senbuvė, mat tos priemonės jų supratimu prieštaravo politinės utopijos formuotai daugiakultūriškumo politikai. Tai, ką siūlau aš, remdamasis integracijos ekspertais, kurių neišklausė, pavyzdžiui, Švedijos vyriausybės, yra vienas iš efektyvių būdų nepažaidžiant žmogaus teisių bei laisvių kelti bei įprasminti reikalavimus naujai atvykusiems siejant juos su ekonominiais svertais.
Pirma svarbiausia nuostata yra dalintis imigrantais, kitaip tariant, kiekviena savivaldybė Lietuvoje turi prisiimti dalį pabėgėlių. Taip bus išvengta vienos kultūros koncentracijos viename miesto rajone. Jeigu taip nebus daroma, turėsime dar vienus Šalčininkus tik bent keliasdešimt kartų blogesne forma. Valstybė turi pilną teisę skirstyti pabėgėlius į skirtingas gyvenamąsias vietas tam tikram laikui. Parama šeimai ar pabėgėliui priklausys nuo jo gyvenamosios vietos. Pasitraukus iš jos, ekonominė parama nutraukiama.
Žinoma, niekas neturi teisės drausti imigrantui, gavusiam darbą kitoje savivaldybėje, ten ir susirasti būstą. Bet tokiu atveju ir pašalpos nereikalingos. Pašalpos taip pat skiriamos ribotam laikui. Savivaldybėms turi būti skiriamos ekstra lėšos pabėgėlio integracijai. Tame tarpe psichologams mokantiems dirbti su nukentėjusiais kitos kultūros žmonėmis. Tokia turėtų būti sąlyga imigrantui.
Be kalbos mokėjimo, be susipažinimo su valstybės sandara, jos politine sistema, vyrų ir moterų lygiomis teisėmis bei laisvėmis, imigrantas nesugebės integruotis į mūsų visuomenę. Ir šiuo atveju reikalavimų vykdymas turi būti siejamas su ekonominiais svertais. Pirmas ir svarbiausias – išmokos: pašalpos išmokomos (jeigu šeima) vyrui ir žmonai atskirai.
Tai reiškia, kad vyras niekaip negalės uždaryti žmonos tarp keturių sienų atimant iš jos galimybę bendrauti su pasauliu, taip paverčiant ją verge totaliai priklausomai nuo vyro. Kiekvienas gauna pinigus atskirai į savo banko sąskaitą, taigi, kiekvienas turi lankyti mokyklą. Taip pat išmokos didis turi priklausyti nuo pažangos moksle, nuo lankomumo. Kalbu apie vienerių metų būtiną mokymąsi. Ir šiuo atveju reikalavimas turi būti vykdomas.
Kalbant apie religines nuostatas: jeigu kalbama apie praktikuojančius musulmonus ortodoksus, mokykloje negalima jokiais būdais leisti vyrams ir moterims mokytis atskirai, moteris nutrenkus į klasės galą ar už širmos. Valstybinės mokyklos nėra religinės mokyklos. Tuo pat visiškai sutinku su draudimu dėvėti moteriai burkas, ką vyras besakytų.
Nė viena Europos konvencija kalbanti apie žmogaus teises nereikalauja leisti dėvėti moteriai Europoje kūną bei veidą uždengiantį audeklą. Tai prieštarauja kardinaliai demokratinėms, judėjiškai- krikščioniškoms nuostatoms bei principams. Niekas neturi teisės drausti išpažinti savo religijos, bet demokratinė valstybė, kurioje religija atskirta nuo valstybės, neturi pripažinti tokios moters žeminančios tradicijos neturinčios nieko bendro su pačia religija, beje. Tas pat liečia moterų genitalijų pjaustymą, „garbės“ nužudymus vien už tai, kad dukra ar sesuo ne su tuo pasikalbėjo, ne ten pažiūrėjo.
Apie šeimų ar giminių susivienijimą. Šiuo atveju būtina apsvarstyti kada ir kaip toks susivienijimas yra tinkamas, po kokio laiko tarpo. Laikas, leistinas naujai atvykusiojo artimiesiems prašyti leidimo gyventi Lietuvoje ir gauti teisę į integracijos programas gali būti nuo dviejų iki šešerių metų. Žinoma, nekalbu apie žmonas ar vyrus su vaikais. Jiems turi būti leista susivienyti kuo greičiau.
Tuo pat nustatyti taisykles, neleisiančias piktnaudžiauti šia galimybe. Mat Europoje gan paplitęs būdas apeiti šį reikalavimą, pavyzdžiui, išsiskyrus po metų, vėl susirasti moterį ar vyrą savo šalyje ir atvežant jas į naująją gyvenimo vietą.
Verslas turėtų aktyviai dalyvauti imigranto integracijoje į darbo rinką. Šiandien Lietuvos darbo rinkai verkiant reikia darbuotojų. Darbas yra greičiausias būdas integruotis į visuomenę, susitikti su žmonėmis, dalintis patirtimis. Taip pat Lietuvos verslo skatinimo politikos ribose padėti imigrantui pradėti savo verslą, prieš tai, kaip ir kiekvieną Lietuvos pilietį, supažindinus su reikalavimais, taisyklėmis, darbo etika.
Šiame straipsnyje nediskutuoju priemonių, apsaugančių Europą nuo islamistų infiltracijos. Noriu tik pabrėžti, kad pabėgėlių antplūdžio neišvengsime. Todėl būtina ruoštis taip, kad jų atvykimas būtų naudingas abejoms pusėms išvengiant civilizacijų karo mūsų namuose.
Pateikiau tik kelis pavyzdžius veiksmų plano viešam aptarimui. Pats esu buvęs emigrantas apie dvidešimt penkerius metus Švedijoje, susipažinęs su visu naujai atvykusiųjų integracijos procesu. Kaip jau žinome, jis tikrai nėra, švelniai tariant, sklandus. Faktas tas, kad turime iš ko mokytis.
Ar atsakingos už pabėgėlių integraciją institucijos suras mano esminiuose siūlymuose kažką naujo ar naudingo? Viena aišku: norint Lietuvoje tobulinti pabėgėlių integracijos politiką, visų pirma reikia politinio sąmoningumo politikų tarpe. Tai jie turi pateikti aiškias vertybines nuostatas atsakingiems už pabėgėlių integraciją.
Tuos demokratinės politinės sistemos nuostatos, deja, kai kam ir Lietuvoje nėra labai aiškios ar gerbiamos. Tačiau kalbame apie mūsų, laisvos visuomenės gyvenimo būdo pasirinkimą, už kurį sunkiai kovojome ir išsikovojome. Todėl nereikia gėdytis reikalavimų, kurie šios temos ribose padėtų atvykusiam musulmonui iš Sirijos, Irako, Libijos, matyti visus gyvenimo mūsų visuomenėje privalumus.
Tik jie gali užkirsti kelią agresijai, kilusiai iš kultūrų susidūrimo. Ir tik jie gali paneigti ar patvirtinti straipsnio antraštės klausimą.
