Jūros mėlis, išplautas bangų pilkšvas žvyruotas smėlis, kniūbsčias į bangų pusę gulintis negyvas vaikutis su raudonais marškinėlias ir mėlynais šortais – šiurpi mirties instaliacija.
Kaip dažnai mirtis pasitinka pabėgėlius, bandančius perplaukti jūras perkrautais kontrabandininkų laivais arba uždūstančius mašinų, kertančių sienas, cisternose – žinojome, tačiau ši nuotrauka tarsi pažadina iš abstraktaus žinojimo sapno kaip elektros srovės smūgis, kai skausmas tiesiog užgniaužia kvapą.
Dabar net atrodo, kad pats Dievas tapo pabėgėliu, emigravo iš šio pasaulio, palikdamas mus vienus galynėtis su absoliučiu blogiu.
Tai nėra paprasta mirties vizualizacija, o įpareigojimas kiekvienam iš mūsų pasijusti tokiu trejų metų berniuku, patiriančių neapsakomą siaubą burbuliuojant į dugną, kai dangų uždaro neišmatuojamos vandens masės. Norisi atsukti laiką ir klausti – ką reikėjo daryti, kad būtų užkirstas kelias tokiems siaubams, ką reikės daryti, kad žmonės galėtų gyventi saugesniame pasaulyje?
Sugebėjimas užjausti yra būdingas žmogiškai būtybei, tačiau drauge supranti, kad užuojauta yra nepajėgi išsemti viso šio pasaulio skausmo, jog čia, pasilikus galynėtis su blogiu vieniems, ne mažesnę reikšmę įgyja šaltas protas, o ypač valia, ryžtas dabar spręsti iškilusias globalaus pasaulio problemas, suprantant, kad niekas savaime neišsispręs. Toliau delsiant užgriuvusios problemos taps nepakeliama našta, o mėsingos blogio piktžolės dar labiau suvešės ir gali pradėti gožti visus kultūrinius pasaulio iškovojimus. Tik dabar, t. y. rašant prieš tai buvusį sakinį netikėtai pagalvojau, kad Barackas Obama iš tiesų nenuveikė nieko tokio, ką būtų galima parodyti kaip prasiveržimą į priekį sprendžiant Afrikos skurdo problemas, – kažko daugiau buvo galima tikėtis iš nepaprasta galia apdovanoto žmogaus, kurio protėviai yra kilę iš juodojo žemyno.
Truputėlį nustebino JAV prezidentas, neseniai lankydamasis savo protėvių žemėje ir kaip didžiausią problemą čia iškėlęs homoseksualų teisių klausimą.
Ar toks ir buvo svarbiausias minėto vizito tikslas? Neneigiant tolerancijos kultūros plėtotės reikšmės, vis tik kyla įspūdis, kad prioritetai aptartu atveju vis tik buvo kažkiek sumaišyti – teisė laisvai pasirinkti lovos partnerį nėra tokios pirmos reikšmės dalykas kaip, tarkime, sąžinės graužatis dėl badaujančių Afrikos vaikų.
Tikriausiai jau atėjo laikas taip pat atsisakyti sustabarėjusio štampo apie civilizacijų konfliktą ar net karą, kai kalbame apie pavojus civilizacijai apskritai, staiga užkilus naujai barbarybės bangai. Terminų patikslinimas kartais pranoksta lingvistinio savitiksliškumo reikšmę ir tampa svarbus tiksliau modeliuojant ryžto kryptį, numatant pirmaeilius, labiausiai neatidėliotinus uždavinius.
Nevirsta liežuvis sakyti, kad vadinamoji „Islamo valstybė“ yra kažkoks civilizacijos tipas, nes iš tiesų čia susiduriama su tokia bjauriausia barbarybės atmaina, kuri savo nusikaltimais žmogiškumui ir civilizacijos normoms toli pranoksta net iškrypėliškus nacistų nusikaltimus. Kita vertus, taip įvardijus reikalo esmę, galima raginti vienytis visas civilizuotas tautas kovai prieš šiurpiausią mūsų laikų blogį net ir tokiu atveju, kai, kitose plotmėse tautų interesai būna daugiau ar mažiau skirtingi.
Nesunku įsivaizduoti, kad Rusija turėtų neįtikėtinai gerą šansą įveikti izoliacijos ir saviizoliacijos sieną, tapdama aktyviu pasauliniu kovotoju (o ne tik regionine galia) prieš šį kraštutinės barbarybės užkratą, – tai nesunku įsivaizduoti dar ir todėl, jog „Islamo valstybė“ kelia Rusijai mirtiną pavojų net didesniu laipsniu nei kitoms Europos šalims.
Tačiau civilizuotas pasaulis iš pradžių teoriniu požiūriu, nekalbant kol kas apie praktinį apsisprendimą, galėtų sutikti su tokia Rusijos kaip vieno iš flagmanų prieš tamsos pajėgas vaidmeniu tik tada, jeigu ta pati Rusija labai aiškiai ir kategoriškai atsisakytų imperialistinių planų, o ypač kruvinų užmačių Ukrainoje.
Kaip visiškai tiksliai yra pastebėjusi D.Grybauskaitė, agresorius negali būti partneriu. Ar nutuokia apie tai bent kažką pats V.Putinas?
Kartais sakoma, V.Putinas yra toks ar kitos, tačiau esą V.Putinas nėra kvailas žmogus. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, didžiausia bėda ir yra ta, kad V.Putinas yra labai ribotų intelektinių sugebėjimų arba, kitaip tariant, pokvailis žmogelis iš KGB.
Norėdamas baigti pozityvia gaida, priminsiu faktą, kad Prancūzija privalės sumokėti milijardą dolerių Rusijai dėl „Mistral“ pardavimo netesybų. Klausiate, kas čia pozityvaus, kai kalbama apie sąjungininkų nuostolius ir Rusijos iždo papildymą?
Na, širdis dainuoja dėl to, kad šįkart nugalėjo civilizuoto pasaulio solidarumas ir principai, o ne doleriai, – kas stiprina viltį ir pasitikėjimą vienas kitu. Todėl prancūzų tautą, ar vyriausybę, ar kažkokius asmenis, lėmusius tokį pasirinkimą, būtų galima nominuoti Nobelio Taikos premijai.
