Nesvarbu, ar tai truks penkerius, ar dešimt metų. Pasikeis politikai Kijeve, Maskvoje, Vakarų Europoje, bet jie svarstys ne apie nedalomą vientisą Ukrainą, o apie paskirų jos dalių statusą.
Rusija galutinai pasiims sau strategiškai naudingą dalį, Vakarai stengsis pasinaudoti nors tuo, kas liko. Dar nepasenę Maidano aktyvistai klausinės vieni kitų: ar už tai kovojome, kai „kiborgais“ buvome Donecko oro uoste?
Lietuvos partizanai panašiai klausinėjo besileidžiančios horizonte saulės. „Ir nusinešė saulę miškai“, – rašė poetas P.Širvys.
Principingoji, nervingoji ir kategoriškoji Maidano aktyvistų dalis to ir klausia: ar lėtinis valstybės byrėjimas liko vienintelė išeitis? Jie girdi ant tos pačios Maidano scenos stovėjusių, jų pačių į didžiąją politiką deleguotų veikėjų paaiškinimus, bet jais nebetiki. Gal ir pagrįstai.
Daug panašių situacijų, kaip dabar Ukrainoje, naujojoje pasaulio istorijoje paskendo begaliniuose politiniuose diplomatiniuose žaidimuose.
Lietuvoje V.Landsbergis vienintelis teisingai pakomentavo Ukrainos parlamente svarstomų Konstitucijos pakeitimų esmę – kapituliacija.
Kokie gali būti teoriniai teisiniai svarstymai ir keitimai, kai teritorijoje – priešas? Pirmiausia reikia jį išvaryti, priversti Rusiją nutraukti paramą separatistams, sugriauti banditų stogą, o tik po to svarstyti gal ir reikalingas permainas vientisos, nors ir ne visiškai vieningos, valstybės viduje. Tada galima kalbėti ir su tais, kurie dėl įvairų priežasčių toje valstybėje nebenori būti.
Variantų gali būti daug, bet visi jie pozityvūs, nes dėl jų diskutuojama laisvoje erdvėje. Iš dalies okupuotoje šalyje visi svarstymai, politinės ir teisinės kombinacijos veda tik į valstybės padalijimą.
Panašiai kalba ir Ukrainos prezidentas, kviečia visą pasaulį vienytis prieš Rusiją, tačiau faktiškai agituoja už projektą, kuris ir teisininkams nelabai aiškus. O ką kalbėti apie paprastus žmones, kurie savo vaikus išleidžia į frontą?
Nežinau, ką V.Landsbergis mano apie karo Ukrainoje pradžią ir ištakas. Ar žinant Rusijos poziciją ir jos istoriškai žinomus padarinius, nereikėjo nedelsiant, nelaukiant, kol įsisiūbuos Maidanas, pradėti tarptautinį diplomatinį sąjūdį? Ar Maidano politikams nereikėjo būti atsargesniems su pareiškimais apie rusų kalbą? Ar būtinai reikėjo ieškoti nacionalinių didvyrių Antrojo pasaulinio karo verpetuose?
Manau, virš Ukrainos tragedijos kabo prigimtinė nuodėmė – tiek daug kruvino triukšmo Maidane, o Krymas atiduotas be mūšio. Kas pražiopsojo ar nesusigaudė? Nebūtina kautis iki paskutinio... Bet kas įvyko, kelia klausimą: o koks iš tikrųjų yra dabartinės Kijevo valdžios požiūris į Krymą?
Žūtbūtinio pasipriešinimo akivaizdoje Rusija būtų sustojusi. Lengvo grobio įsivaizdavimas buvo psichologinis paskatinimas Maskvai pradėti hibridinį karą Donecke ir Luhanske.
Dabartinė situacija fronte taip pat nei į tvorą, nei į mietą. Kas gali garantuoti, kad kovotojai neatsigręš prieš savus? Tas pat ir teroristų pusėje. Bet tada jau amargedonas.
Yra dar vienas šansas. P.Porošenka stebuklingu būdu surenka Konstitucijai pakeisti reikiamą balsuotojų skaičių ir pradeda neregėto masto valstybės vienijimo programą. Bet kaip tada su tokiais politikais kaip J.Timošenko?
Kaip į kruviną Ukrainos epopėją reagavo ir reaguoja Lietuva? Likus penkioms valandoms iki V.Janukovyčiui atvykstant į Vilnių pasirašyti „nulemtos“ sutarties su ES, viešojoje erdvėje buvo tikima, kad parašas bus.
V.Janukovyčiui ES ir savo tautiečiams parodžius špygą, visi vaidino apstulbusius, nors vis garsiau buvo kalbama, neva sprendimus priimantys politikai tiek Lietuvoje, tiek Briuselyje kur kas anksčiau žinoję, kaip bus.
Prasidėjus Maidanui, daug Lietuvos politikų, net konkuruodami, suskubo į Kijevą. Palaikė revoliuciją, daug kalbėjo ir dainavo. Fotografavosi su kraštutiniais dešiniaisiais. Rusijai okupavus Krymą Lietuvoje vieni gyrė Ukrainos valdžią jėga nesipriešinus, kiti, kiek tyliau, bandė aiškinti, kad priešai negerbia nesipriešinančių.
Pilietinių aistrų fone pusmetį dominavo straipsniai apie Ukrainos tautos (kartais – nacijos) gimimą. Apie radikalų pavojų ar vaidmenį nebuvo kalbama ir net toks terminas nevartotas, nors kaip ant mielių augantis nepasitenkinimas naujos, savos, valdžios veiksmais jau badė akis.
Lietuvoje liberalai savus dešiniuosius radikalus, marširuojančius Gedimino prospektu, peikė, o tokių pat pažiūrų politikus ir visuomenės veikėjus Kijeve gyrė.
Kaip mūsų politikai ir apžvalgininkai vertina du Minsko susitarimus, iki šiol sunku suprasti. V.Landsbergio pozicija kol kas nuosekliausia.
Po radikalų išpuolio prie Ukrainos parlamento šį įvykį komentuojanti Lietuva atrodo labai sutrikusi. Budintis paaiškinimas – tai Kremliaus darbas senu kaip pasaulis principu – skaldyk ir valdyk. Nežinojo smerkti ar pateisinti?
Tačiau pasigirdo ir anksčiau vengtų samprotavimų apie kiek kitokį nei įprastoje europietiškoje aplinkoje ukrainiečių požiūrį į politiką, pasitikėjimą, ateities projektus. Gerokai kitaip nei mes jie suvokia ir savo tapatybę.
Teigiamas poslinkis: bent jau per pastarąsias dienas lietuviškos Ukrainos įvykių interpretacijos tapo įvairesnės ir įdomesnės.
