Ši frazė neseniai toptelėjo galvon patekus į, atrodytų, gana įprastą situaciją. Visiems mums yra tekę prie parduotuvių sutikti išmaldos prašančių piliečių. Kartais jie savo pageidavimus suformuluoja gana atvirai. „Šefas, trūksta dvidešimt centų“, o kad neduokdie neapsiriktum, kokiam tikslui, prašanti ranka vibruoja taip smarkiai, kad baisu tuos centus ir duoti, nes išbarstys, o po to reiks kartu rinkti.
Kartais jie tiesiog tyli, dažniausiai tai daro senutės, kurioms, atrodo, sunku kažką ištarti, nebent palinkėti tau sveikatos, kai tu susigėdęs įspaudi į raukšlėtą delną kelias monetas ir nubėgi visas raudonas ir murmėdamas „tai jums labiau sveikatos“.
O kartais tu pats stengiesi tiesiog išvengti to vaizdo, visiškai be reikalo užversdamas žvilgsnį į dangų, staiga prisiminęs, jog būtinai reikia patikrinti žinutes mobiliame telefone, ar tiesiog sukdamas akis šalin.
Šis atvejis buvo kaip tik toks. Vaikinukas buvo iš pažiūros netipiškas išmaldos prašytojas. Labai jaunas, pakankamai padoriai ir švariai apsirengęs, tarsi pabėgęs nuotykių ir paragavęs jų daugiau nei ketino. Prasmukau pro jį parduotuvės vidun vos spėjęs išgirsti „gal galit nupirkti maisto?“. Kur gi ne, maisto, galvojau sau, žygiuodamas tarp lentynų.
Kiek kartų buvo taip, kad į atneštą maistą kone spjaunama, „o tai man geriau grynais!“, narkomanai ir tiek, eilinės dozės užsigeidė. Arba pragers. Ir apskritai, kokia išmaldos nauda, žmogui nei žuvį reikia duoti, o meškerę ir išmokyti žvejoti. Galų gale, visiems vis tiek nepridalinsi, jeigu pradėsi dabar galus darytis dėl kiekvieno elgetos, tai šitaip ir dvasinės pusiausvyros nustosi.
Ir tada aš stabtelėjau. Nori nenori, o turim sau pripažinti, kad stengiamės racionalinizuoti kiekvieną savo poelgį. Tai tikrai ne visuomet blogai. Kartais labai naudinga savo emociniam proveržiui padėti racionalų pagrindą.
Tačiau šiuo atveju turėjau suprasti – racionalizuoju aš ne savo poelgį. Racionalizuoju savo nenorą kažką daryti, norą praeiti, nusisukti ir negalvoti.
Nieko blogo juk neatsitiks, pamaniau, išsidursiu eilinį kartą, tai kas? Ir pradėjau rinkti vakarienės paketą vaikinukui. Gatavi suvožtiniai, kaži, kokie jam geriau? Su kepta šonine ir daržovėmis, ar lašiša? Ai, koks skirtumas. Dar gal bandelę pridėsim, palauk, gal ir vitamino kokio reiktų? Į maišelį keliauja obuolys, pora slyvų. Ir užsigerti? Na, tada gal ir mineralinio vandens.
Nešinas šiuo lauknešėliu ir kažkaip užmiršęs savo paties pirkinius išeinu lauk. Jis vis dar laukia, ir, sprendžiant iš dyko grindinio palei kelius, kol kas be rezultatų. Va, sakau, čia šiek tiek maisto. Jau nusiteikęs, kad sulauksiu priekaištingo žvilgsnio, o kodėl ne grynais, ir tame žvilgsnyje užkoduotos kone neapykantos, buržujus, man dozės reikia, o ne tavo slyvų!
Tačiau vaikis čiupo paketą, plačiai išsišiepė ir visai kitokiu, mažiau susigėdusiu, labiau atsigavusiu tarė „Ačiū jums labai, ponas“. Paskutinio kreipinio beveik ir neišgirdau, kadangi jis liuoktelėjo link artimiausių suoliukų, ten išsidėliojo savo vakarienę ir iškart suleido dantis į keptos šoninės ir daržovių suvožtinį.
Aš nuėjau savo keliais, jausdamas, kaip manyje kyla keisčiausios ir įvairiausios gėdos. Man buvo gėda todėl, kad aš iškart jį palaukiau naivuolius medžiojančiu narkomanu. Man buvo lygiai taip pat gėda, kad aš atsipirkau nuo jo šituo negudriu maisto paketu, vietoje to, kad paaukočiau kelias minutes ir paklausčiau, kodėl, kaip, gal galime kažką pakeist.
Man buvo gėda savo sentimentalumo, kad leidausi užvaldomas emocijų ir panorėjau joms nuolat duot valią diktuojant savo svetimus. Man darėsi gėda, kad vaikis, o ir ne tik jis verčiau ryžtasi prašyti išmaldos, nei sugalvojęs nuveikti ką nors prasmingesnio ir rezultatyvesnio.
Man stojo gėda, kad nei velnio aš neišmanau, kad kai labai nori valgyti, gal greičiau ir paprasčiau sulaukti išmaldos, o ne medžioti nesugaunamą laimikį. Pagaliau, man buvo gėda, kad nei aš, nei niekas kitas taip ir neapskaičiuos, koks empatijos ir egoizmo santykis visuomenėje pats optimaliausias, kad rūpinamasi būtų tik tais, kurie negali pasirūpinti savimi. O visi kiti turėtų ir sugebėtų užsitikrinti sau tai, be ko žmogus negali išgyventi.
Gėda yra velniškai galingas jausmas. Nuo jo baisiai sunku pabėgti. Ir jo apimtas sunkiai begali racionalizuoti.
O kurgi analogija, paklausit? Gal tokia, kad mes, įeinantys į parduotuvę, su savo užsitarnautais pirkinių sąrašais ir malonaus vakaro perspektyvomis, mes, sukantys akis nuo to, kas disonuoja su šia patogiu ir įprastu gyvenimo ritmu, būtent mes ir esame toji Europa.
O vaikis, atsiklaupęs prie durų, ir yra tie pabėgėliai. Ir nei velnio mes nesužinosime, kokie jie, kiek tarp jų ekonominių migrantų, kiek potencialių teroristų, o kiek tiesiog norinčių bent kartą saugiau ir ramiai sutriaukšti savo duoną. Jeigu tik sukdami žvilgsnį numesime išmaldą ir nubėgsim savo keliais.
