Mus, tokius nepasiruošusius, vis dar pripratusius prie naudos gavėjų Europoje statuso, užklupo nematytos atvykėlių minios prie Senojo žemyno sienų. Kai į Europos duris pasibeldė atvykėlių ordos, kurių dalį teks priglausti ir mums, baimės atsirado kelios; kad svetimos religijos ir kultūros užkratas bus gajesnis už mus pačius, o po karo pabėgėlių statusu besislepiantys ekonominiai emigrantai, Lietuvoje tarps geriau už vietinius ir pildys nusikaltimų suvestines.
Tarp garsiausiai šia tema pasisakančių vieni siūlo atsisakyti romantizmo ir atsimerkti prieš realybę, kiti – pažadinti savyje žmogiškumą ir prisiminti tarpukarį, kada tūkstančiai lietuvių Vokietijos stovyklose praleisdavo laivus plukdančius į skurdžias Pietų Amerikos šalis ir kantriai laukė savojo į Australiją, Kanadą ar JAV.
Tiek šiandieniniai romantikai, besivienijantys pabėgėliams padėti, tiek skeptikai, matantys tik pirmiausia įžūlius ekonominius imigrantus yra savaip teisūs. Neverta švaistyti jėgų diskusijai, kurie – labiau. Į Europą besiveržianti minia marga nuo vaikų ant motinų rankų, senukų vežimėliuose iki savus pasus tyčia išmetusių, krize pasinaudojusių, niekados Sirijoje negyvenusių jaunų stiprių vyrų.
Pabėgėlių problemą reikia spręsti Europos lygiu, reikia spręsti prie šaknų, o ne tik renkant vaisius, bet akivaizdu, kad dalį pabėgėlių mums reikės priimti. Tai nebus pirmieji, kurie ramybės ieškojo Lietuvoje. Beje, beveik visi ieškoję išvažiavo, o likę keli sukūrė verslus ir darbo vietas. Žinoma, tokių gerų atvejų nebus begalės.
Bet, kol mus pasieks pirmieji pabėgėliai, mes turime būti apsvarstę savo integracijos sistemą. Nors pirmieji žmonės atvyksta jau po kelių mėnesių, o mes neturime net principinių sprendimų. Pirmiausia – kokį integracijos modelį mes renkamės – asimiliacijos ar multikūltūralizmo, kuomet visos kultūros lygiavertės?
· Ar galime derėtis, kad Lietuvai atitektų kultūriškai artimesni pabėgėliai?
· Kaip vyks jų integracijos procesas, kalbos mokymas? Ar turime pakankamai resursų, kad norintieji galėtų greičiau mokytis ir pritapti Lietuvoje?
· Kaip jie galės dalyvauti darbo rinkoje?
· Kiek ilgai galios pabėgėlių statusas? Kokiomis aplinkybėmis toks statusas galės būti atimtas?
· Kokių profesijų, gebėjimų žmonėms suteiksime nuolatinio gyventojo statusą anksčiau laiko? Lietuva stokoja kelių rūšių profesijų atstovų, kuriems reikėtų suteikti galimybę nuolatiniam gyvenimui kuo greičiau.
· Kiek laisvės jie turės imtis savų verslų? Ar tam yra sukurtos sąlygos, ar bet kokia iniciatyva pabėgėliams čia dirbti ir save išlaikyti paskęs institucijų nežinios, neapsisprendimo ir susirašinėjimo brūzgynuose?
· Kiek prie galimai Europos Komisijos skiriamų pinigų pabėgėlių išlaikymui, turės prisidėti Lietuvos biudžetas ir kaip geriausia tuos pinigus panaudoti?
· Kas jeigu Lietuvoje pabuvę pabėgėliai norės keliauti į Vokietiją ar Švediją, ar mūsų kvotos bus išlaikytos?
Kalbant apie tautų vertybes, kritinėse situacijose jos išryškėja geriausiai. Kol kas atrodo, kad lietuviai daug aiškiau supranta, kodėl patys yra verti paramos, nei pabėgėliai – pagalbos.
Stipriai vėluojantis suvokimas, kad mes jau esame vakarietiškame elito klube ir globalizacijos pasekmės – mūsų kasdienybė, atsigręžia skaudžiausia puse. Rytų Europos valstybių nusiteikimas priimti tik pinigingus turistus, o ne pabėgėlius, bendro sprendimo paieškas apsunkina ir augina takoskyrą tarp vakarietiškų ir naujųjų ES narių.
Mes pamiršome, kad šitas elitinis Vakarų šalių klubas mus ištraukė iš lėtos posovietinės stagnacijos, leido mums išleisti ar išvogti savo milijardus per ES paramą, daugiau nei dešimtmetį priima visą paletę mūsų emigrantų.
Negalime likti prie elitinio stalo ir laukti, kol eilinį kartą kiti sumokės už mūsų vakarienę, šį kartą sąskaitą teks dalintis visiems. Nesijaudinkite, arbatpinigių paliks Vokietija ir kitos šalys. Jų priimamas pabėgėlių skaičius daug didesnis nei siūlomas Lietuvai, net atsižvelgiant į gyventojų skaičių ir BVP.
Bet pradėdami integraciją turime iš valdžios sulaukti bent kvietimo diskusijai. Pradėkime nuo paties svarbiausio klausimo – mes norime pabėgėlius asimiliuoti ar gyventi multikultūrinėje šalyje ir kaip ketiname tam pasiruošti?
Mes turime unikalią galimybę mokytis iš kitų šalių klaidų ir sukurti savo svetimšalių integracijos sistemą. Spręsdami pabėgėlių klausimus savyje turime suvienyti ir romantikus humanistus, kurie atjaučia bėgantį nuo karo ir tuos pragmatikus, kuriems rūpi žemiški dalykai.
Tik taip atliksime pareigą žmogiškumui ir rasime geriausią būdą, kaip eiti į priekį.
Robertas Dargis yra LNTPA ir LPK vadovas
