Farmacijos kompanijos lobsta. Mūsų vaikai masiškai miršta ar bent kenčia nuo baisių alergijų. Po skiepijimo daugelis apkrečiami baisiomis infekcijomis.
Jau kelerius metus akies krašteliu matydavau, kaip mano „feisbuko“ draugai dalijasi skiepų šiurpėmis. Prisimindavau ir aš, kaip vaikystėje klykdavau kaip skerdžiama, kai visą vaikų bandą varydavo pas mokyklos gydytoją. Nekenčiau multfilmo apie pageltonavusį begemotą. Gydytojų su švirkštais iki šiol bijau ir laikau juos teroristais baltais chalatais. Kai važiavau į Indiją, nesiskiepijau – tikėjau, kad mane saugos ten tvyranti dieviška energija.
Gal ir teisingai tie tėvai daro, kovodami prieš skiepus. Kai aplink niekas neserga nei kokliušu, nei stablige, nei difterija, nei hepatitu B, nei tuberkulioze, menka tikimybė, kad vaikas užsikrės baisia liga. Vakcina – tikrai ne šventas vanduo. Net farmacininkai pripažįsta, kad nuo jos galima net numirti, ištikus anafilaksiniam šokui. Žinoma, kaip ir bet kuris kitas verslas, farmacijos pramonė tikrai nutyli jiems žinomą nenaudingą informaciją.
Kita vertus, niekada nesupratau, kodėl visi rėkia „skiepams – ne“, tarsi visos vakcinos būtų absoliučiai vienodos. Nesuvokdavau, kodėl išsamiai nekalbama apie vieną konkrečią vakciną ir jos žalą.
Kodėl nediskutuojama apie tai, kokiomis ligomis iš tiesų galima užsikrėsti visuomenėje, kurioje gyvename? Galbūt difterijos ir stabligės tikimybė iš tiesų yra pernelyg menka, kad reikėtų vakcinomis nuodyti vaikus? O gal vakcinos – apskritai atgyvenęs reikalas, galbūt jau yra kitų būdų, kuriais galima apsaugoti vaikus?
Apie tai reikėtų diskutuoti pirmiausia ne su politikais, bet su gydytojais ir mokslininkais. Tačiau diskutuojant pirmiausia reikia turėti imunitetą pykčiui, kuris sukyla, kai oponento nuomonė yra skirtinga nei tavoji. Tačiau nuo susitapatinimo su patiriamomis emocijomis vakcinų nėra. Todėl apie skiepus ne kalbamasi, o rėkaujama. O kai vienas ima klykaut, tada ir kiti pasigauna atitinkamą toną.
„Vaikai luošinami“, „Legalus tautos genocidas“, „Esame nuodijami nuo pat gimimo“, „Farmacijos magnatai visą valdžią nupirko“ – tokie kovotojų prieš skiepus šūkiai.
Tikima netgi tuo, kad skiepijant tuoj bus implantuojami „mikročipai“ – antenėlės, kurios suteikia galimybę valstybei sekti visus piliečius. Esą, tai jau jau seniai vyksta Amerikoje. Vaikų mylėtojams nekyla klausimas, kurių velnių valstybei leisti milžiniškus pinigus sudėtingoms sekimo technologijomis. Kam implantuoti „čipus“ į žmogaus kūną, jei saugumo agentai bet kada gali patikrinti sekamųjų „feisbuką“?
Tai, jog daugelį žmonių užkabina sąmokslo teorijos – nieko naujo. Broliai Chip ir Dan Heath knygoje „Sukurta užkibti“ analizuoja, kodėl sąmokslo teorijos yra tokios populiarios. Kaip pavyzdį jie pateikia populiarią istoriją apie inkstų vagystę.
Vyriškis išvyksta į komandiruotę, per vakarėlį šiek tiek „padaugina“, atsibunda ledo pilnoje viešbučio vonioje prapjautu šonu ir suvokia, kad iš jo pavogė vieną inkstą. Jų manymu, tokios istorijos visuomenėje plinta dėl to, kad yra vaizdingos ir emocingos.
Kai tokią istoriją kas nors tau papasakoja, pasijunti gyvesnis – o, aš tai dar gerai gyvenu, man dar tokio siaubo neatsitiko. Tas pats ir su „mikročipais“ – mes, lietuviai, dar galime džiaugtis, kad nereikia iš vaikų kūnų su adatomis krapštyti mini antenų. Bet jei nekovosime, žiū, visko gali nutikti.
Kai tėveliai kovoja, vaikai tikrai gali susirgti.Net suaugusiam sveikata greitai pašlyja, jei jis atsiduria priešiškoje aplinkoje. O kaip vaikui išgyventi, kai prie jo nuolat kalbama, kad visi – ir gydytojai, ir mokytojai (apie politikus jau nėra ko kalbėti) jį nuodija?
Ar ne geriau vaikams skiepyti mintį, kad aplinka yra draugiška? Gal tada jų organizmas sugebės susidoroti net su baisiausiais skiepų nuodais?
