Su tuo, kad valdžia čia baugina žmones, jau buvo laiko visiems apsiprasti. Todėl nieko labai nenustebino šurmulys po raudonuoju kilimu, kilęs prieš profesinių sąjungų protesto akciją.
Pagal nušlifuotas schemas valstybės veikėjai įspėjo savo piliečius – priešas nesnaudžia, žali šešėliai sėlina, būkime budrūs.
Profesinėmis sąjungomis save vadinantis sambūris, vienijantis mažiau nei 8 proc. visų šalies dirbančių žmonių, irgi paskelbė narsią žinią: ateinam garsiai kaip atominė bomba. Pridėk dar A.Paleckį su V.Šustausku – ir jau kone revoliucinė situacija klostosi – kai apačios nebenori, o viršūnės nebegali.
Kitus gąsdindami tautinio Helovino personažai patys taip įsibaugino, kad sostinės centrą nuo ankstaus ryto pavertė tvirtove. Uždarė Gedimino prospektą, sustabdė dviratininkus ir net pėsčiuosius. O ką, jeigu „Molotovo kokteiliais“ vėl puls vaišinti, kaip 2009-ųjų žiemą? Langus daužyti, valdžios saugumui grasinti?
Susirinko tuzinas rėksnių, atsivežė keliolika autobusų žioplinėtojų. Pašūkavo „Gėda“, pasišaipė iš savo pačių pieštų plakatų ir išsivaikščiojo. O svarbieji profesinių sąjungų veikėjai savo ataskaitoje užsidėjo dar vieną paukščiuką apie veiklą „darbo liaudies labui“.
Ir tie mitinguotojai – ne infiltruoti priešo, o mūsiškiai, tautinis produktas. Pašalpų, išmokų ir streikų Lietuva. Įtari, aptingusi, amžinai viskuo nepatenkinta.
Tačiau dviejų veiksmų spektaklis (bauginanti įžanga, bet paskui šnipštas) priminė tai, kas yra labai svarbu.
Pasirodo, yra ir kita Lietuva – išalkusi ne valdiškų kompensacijų, bet žinių. Vertinanti iššūkius, o ne mitingo šūkius. Ir seniai netikinti pasakomis.
