Ilgasijonė juodaplaukė čigonė, pasigavusi apie 20 metų studentę, jai būrė iš delno linijų. Romų tautybės moteris tvirtai laikė merginos ranką, žadėjo jai meilę, tik esą dėl tos meilės būtinai reikia padėti ant delno penkių eurų banknotą. Įkliuvusios studentės draugė bandė nutempti ją toliau nuo čigonės, aiškino, kad joms reikia skubėti į paskaitas, bet ši pykdama vijo trukdančią merginą šalin.
Vis dėlto studentėms pavyko ištrūkti iš čigonės spąstų – nubėgančias Vilniaus universiteto link jas vijosi prakeiksmai.
„Panele, tegul laimina tave Dievas, duok man pinigų vaikučių maistui“, – staiga išgirdau už nugaros.
Pasirodo, šalia dar viena tyko aukos! Balsas paplonintas, o žvilgsnis gudrus, nutaikytas tiesiai į rankinę. Raukšlėtas veidas išdavė, kad jai mažiausiai šešiasdešimt metų, tad mažų vaikų vargu ar turi. Turbūt namuose ant sofos laukia išalkęs vyras.
Čigonė nenuleido akių nuo rankinės ir kažką burbėjo. Scenarijus jau žinomas – abrakadabra, ateities pranašystės ir nebėra nei pinigų, nei burtininkės. Taip jau buvo apgauta ne viena vilnietė ar mūsų miesto viešnia. Tik pasirodo, kad niekas nesikeičia – vos po atostogų sugrįžo sostinės gyventojai ir sugužėjo studentai, burtininkės irgi jau čia.
Anksčiau romų tautybės moterys šmirinėjo tik sostinės Kalvarijų turguje, po to vakarais ėmė tykoti aukų parkelyje prie Vilniaus Arkikatedros, o dabar dar labiau išdrąsėjo ir priartėjo prie Vyriausybės rūmų. Gal viliasi kokiai nors iš posėdžio tuose rūmuose išėjusiai ministrei meilę išburti?
Ruošiamasi per tūkstantį naujų svetimšalių priimti ir integruoti, bet kodėl čigonų niekaip nepavyksta? Pastangų įdėta nemažai – didmiesčiuose jiems skiriami socialiniai būstai, rengiami nemokami vairavimo, floristikos, kompiuterinio raštingumo kursai. Net viešojo transporto bilietai nemokamai duodami, kad tik į tuos kursus nuvyktų. Tam skiriamos ir europinės lėšos, ir pinigai iš šalies biudžeto.
Ketinimai geri, bet ar daug matėte romų, sėkmingai įsiliejusių į šalies darbo rinką? Televizorių ekranuose ir renginiuose šmėžuoja jų smagus, puikiais muzikantais ir dailiomis šokėjomis pagarsėjęs ansamblis. O ką veikia kiti sostinės čigonai? Moterys mieste tyko aukų arba su savo vyrais platina Kirtimų tabore narkotikus. Ši vasara buvo itin tragiška – perdozavusi heroino šalia taboro krito viena auka po kitos. Jų amžiaus vidurkis – vos trisdešimt metų, pats jėgų žydėjimas.
Rugpjūtį policija krėtė nelegaliai suręstus čigonų būstus, sulaikė platintojus. Represinės priemonės kuriam laikui sustabdė mirčių karuselę. Bet ar ilgam?
Taboras Kirtimuose – jau labai ilgai negyjanti sostinės piktžaizdė. Vos ją kas nors pajudina, tuoj rėkiama apie „pažeidžiamas žmogaus teises“.
Bet ar nepažeidžiamos teisės tų šeimų, kurių vaikai numirė nuo čigonų parduodamo heroino? Arba tų studenčių, kurias „burtininkės“ siekė apvogti vidury baltos dienos pačiame sostinės centre?
Vienas pareigūnas, daug metų kovojęs su narkotikų prekeiviais, buvo sumanęs, kaip Vilniuje gerokai sumažinti heroino platinimą. Jis siūlė iš Kirtimų čigonus perkelti į nuošalesnę šalies vietą, pavyzdžiui, Didžiasalį. Tačiau čigonai kategoriškai atsisakė persikelti. Kur gi ne, kas ten iš jų pirktų kvaišalus?
Tad į rudenėjančias sostinės gatves išėjusioms moterims belieka ir toliau akylai saugoti rankines, o tėvams pasirūpinti, kad jų atžalos nenuklystų iki Kirtimų tabore įsikūrusių narkotikų platintojų. Nes tame lūšnynų kvartale integracijos programos kol kas nelabai veiksmingos.
