Vyriausybė priėmė nutarimą, kad tiek pabėgėlių Lietuva sutinka priimti iki 2017-ųjų pabaigos.
Tai socialdemokratų pastangomis atsiradęs sprendimas – kitos dvi valdančiosios koalicijos partijos pasisakė prieš pabėgėlių kvotas ES šalims.
Seimo pirmininkė „darbietė“ L.Graužinienė aiškino, kad ES turi šalinti pabėgėlių srauto priežastis, o ne dalyti juos pagal nustatytas kvotas.
Šventa teisybė, kad reikėtų šalinti karų, chaoso ir skurdo priežastis Afrikoje ir Azijoje, bet problema ta, jog niekas nežino nei kaip tai padaryti, nei turi galių tokiam tikslui pasiekti.
Ne vien Lietuva nerodo didelio noro priglausti pabėgėlius. Bene ryškiausias priešinimosi ES politikai pavyzdys – Vengrijos premjeras V.Orbanas. Jis kategoriškai atsisako pritarti kvotų sistemai, atsitvėrė tvora, saugant sienas ketina pasitelkti kariuomenę.
Nenusiteikusios įsileisti pabėgėlių ir kitos ES naujokės, net Lenkija, kurios buvęs premjeras D.Tuskas, dabar vadovaudamas Europos Vadovų Tarybai ir turėdamas vykdyti Briuselio politiką, dėl savo šalies politikų šnekų stumiamas į dviprasmę padėtį.
Suprantama, ir Pietų Europa, kurią užplūdo pabėgėlių bei migrantų lavina, ir jų galutiniu tikslu esančios Vakarų bei Šiaurės Europos šalys anaiptol nesidžiaugia joms tenkančia našta. Tad nereikia stebėtis, kad turtingųjų ES šalių vadovus pykdo Rytų ir Vidurio Europos valstybių nenoras pritarti joms nustatytoms pabėgėlių kvotoms.
Šios šalys jau ima piktai priminti Rytų ir Vidurio Europai, kad europinis solidarumas anaiptol nereiškia vien teisės gauti jų pinigus, bet ir pareigą solidariai dalytis pabėgėlių našta.
Euroskeptiškomis nuotaikomis išsiskiriančioje Didžiojoje Britanijoje jau pasigirdo politikų balsų, kad į jų šalį per daug atvyksta ir migrantų iš neturtingų ES šalių ir šiuos srautus taip pat derėtų reguliuoti, ypač kai per Lamanšą prasiveržia tūkstančiai pabėgėlių.
Net svarbiausiuose ES ramsčiuose Vokietijoje ir Prancūzijoje imta kalbėti, kad gali prireikti Bendrijos vidaus sienų kontrolės, o tai jau grėsmė Šengeno susitarimams.
Kitaip sakant, Vakarų Europa turi svertų, kuriuos pasitelkusi visas ES šalis jei ne gera valia, tai spaudimu privers sutikti su pabėgėlių kvotomis.
Lietuvos vadovai tai suprato ir jau nebešaukia, kad Briuselio net iki 1105 žmonių padidinta pabėgėlių kvota – mūsų šaliai visiškai nereali ir nepakeliama našta.
Žinoma, Lietuvai toks pabėgėlių srautas kelia rimtų iššūkių. Vilnius gaus iš Briuselio finansinės paramos jiems priimti, bet teks prisidėti ir iš savo biudžeto.
Finansinės problemos netgi ne svarbiausios. Lietuvai būtina teisiškai pasirengti priimti pabėgėlius, rasti, kur juos apgyvendinti.
Dar sunkiau sukurti veiksmingą integravimo į visuomenę programą. Tiesą sakant, pastarosios užduoties neįstengia išspręsti ir turtingosios ES šalys.
Kita vertus, niekas negali pasakyti, kiek iš 1105 pabėgėlių panorės likti gyventi Lietuvoje. Greičiausiai tik labai maža dalis. Kiti visais įmanomais būdais pasistengs ištrūkti į Vokietiją ar Švediją.
Juk sunku paneigti Vengrijos premjero V.Orbano žodžius, kad jei pabėgėliai norėtų tik išsigelbėti nuo karo, jie pasiliktų visai saugioje jo šalyje. Bet taip nėra – jie ieško ir kuo sotesnio gyvenimo.
Neįmanoma nustatyti ir kiek šiose Europą užplūdusiose miniose yra tikrųjų karo pabėgėlių, o kiek ekonominių migrantų. Didžiausią grėsmę kelia tai, kad tarp jų gali būti įsimaišiusių ir teroristų.
Bet nereikia manyti, kad jei daugelio pabėgėlių neliks Lietuvoje, jie bus jau ne mūsų galvos skausmas. Pirmiausia Vilnius sulauks priekaištų, kad nesugeba sulaikyti priglaustų žmonių, be to, į Vakarus pasprukusius asmenis gali keisti vis nauji mums siunčiami migrantai. Vadinasi, tai jau ilgalaikė ir sudėtinga problema.
Aišku, Lietuvai negrės tokia pabėgėlių lavina kaip Vokietijai. Tačiau ir menkesnis jų skaičius gali kelti žmonių nepasitenkinimą, nes mūsų visuomenė dar nepasirengusi priimti migrantų, o tuo naudojasi politikai, dar ir kurstydami baimės nuotaikas.
Tokių nuotaikų šaknys socialinės ir ekonominės. Daug žmonių nepatenkinti savo turtine padėtimi, o pastangos reformomis skatinti spartesnį ūkio augimą sutinkamos prieštaringai, susiduria su dalies visuomenės nepasitikėjimu.
Tuo savo akimis galėjo įsitikinti vilniečiai, kai prieš rengiamą naująjį socialinį modelį protestuojančios profesinės sąjungos užvakar surengė prie Seimo mitingą, o išsigandusi riaušių valdžia kelias dienas baugino Lietuvą ir net persistengė stiprindama saugumą.
Bet nieko baisaus neįvyko. Tik prie mitingo pamėginę prisišlieti V.Šustausko radikalai pašūkavo, kad pabėgėliai plūsta dėl JAV ir NATO veiksmų, tačiau nė vienas Seimo ar Vyriausybės langas nebuvo išdaužtas.
Vis dėlto mitingas rodo, kad socialinis dialogas Lietuvoje sunkiai klostosi ir ne vien todėl, kad Trišalėje taryboje nepavyksta susitarti dėl esminių Darbo kodekso pakeitimų. Politikai mėgina išpešti politinės naudos, o Lietuvoje vos 8 proc. dirbančių žmonių vienijančios profesinės sąjungos pasinaudojo proga didinti savo įtaką ir gretas.
Galima paklausti, kam reikėjo rengti triukšmingą mitingą, kai neaišku, ar šis Seimas palaimins naują socialinį modelį.
Net jei tai išankstinė spaudimo priemonė politikams, kad Seimas atmestų profesinių sąjungų netenkinančias teisės normas, sunku atsikratyti įspūdžio, kad jų lyderiai pirmiausia norėjo pasireklamuoti ir pasirodyti vieninteliais dirbančių žmonių interesų gynėjais.
Kita vertus, politikavimas, įvairių interesų susidūrimas – natūrali kiekvienos demokratinės visuomenės būsena.
